Tie keli greitai prabėgantys vasaros mėnesiai, kada gyvenimas Vilniuje būna daugmaž pakenčiamas. Aš neskubu ilgesniam laikui iš čia išnykti ir mėgaujuosi gimtojo miesto teikiamais privalumais. Tuštybės mugė ištuštėja, jos dalyviai išvažiuoja į gimtuosius kaimus arba kur nors toliau.
Tik Senamiesčio gatvėse padaugėja pavėpusių turistų, bet anglų girtuokliai pigaus alaus ir pigių moterų paieškai renkasi tolimesnes šalis. Pastebimai sumažėja mašinų, todėl į neviltį varantys kamščiai gatvėse sumažėja iki prieinamo lygio.
Keletas trumpų vasariškų istorijų.
Prieš porą savaitgalių keliom valandom buvau užsukęs į Palanga pasivaikščioti pajūriu. Netyčia sutikta sena pažįstama anglė manęs neatpažino ir palaikė eiliniu kabintoju. Pašaukiau ją vardu, pasakiau, kad moteris aš kabinu tik pro savo merso langą ir priminiau jai mūsų pažinties aplinkybes ir kaltininkus. Tada jos atmintis praskaidrėjo ir, atsiprašiusi už atostoginį išsiblaškymą, ji pradėjo dalintis įspūdžiais apie Lietuvos pasikeitimus per tuos keletą metų. Jos dėl asmeninių priežasčių mėgstama šalis išgražėjo, nors bedugnė tarp Vilniaus (na dar Klaipėdos) ir likusios Lietuvos dar labiau išryškėjo. Tik gaila Kauno, sako ji, toks gražus miestas ir taip apleistas. Aš pritariu ir pastebiu, kad norint sutaupyti laiko stebėjimams, užtenka kelioms dienoms atvažiuoti į Palangą, čia vasarą galima pamatyti tikrą Lietuvą, in a nutshell, sako ji, aš sakau – zipped.
Iš užjūrio į mūsų Europos provinciją darbo reikalais buvo atvažiavęs vienas tipelis, dėl darbo reikalų aš su juo ir susipažinau. Gana malonus, gana išsilavinęs, gana ištvirkęs. Į Vilnių iš Lietuvos provincijos jis iškart išsikvietė vieną mergelę, sakė, kad susipažino su ja Vokietijoj, kur ji “kažką” veikė. Paskui trumpam nuvažiavęs su ja prie jūros gailėjosi, visur pilna ir gražesnių, ir brangesnių (nepinigine išraiška). Vis dėlto didžiausią įspūdį jam padarė vilnietės ir klaipėdietės. Todėl metęs savo palydovę ir pasisukiojęs Klaipėdoje, grįžo į Vilnių toliau tvarkyti reikalų ir kabinti nuobodžiaujančių gražuolių. Pakeliui pareiškė, kad pajūris vertas dėmesio, bet Vilnius vasarą turi savo nepakartojamo žavesio.
Aš mėgaujuosi tuo žavesiu, ištuštėjusiom nuo kvailių kontorom ir nesuku sau galvos dėl to, kad ilgesnis trankymasis po pasaulį taip ir liko prisegtas galimybių lentynoje. Aplinkui užtektinai paprastų mielų vasariškų pramogų. Galima nueit paplaukioti tuščiuose baseinuose, patobulinti įvairius kūno išlinkimus tuščiose sporto salėse, keliese pasižiūrėti kokį nepretenzingą filmą didelėje kino salėje. Arba ramiai papietauti mėgstamoje kavinėje, kur labai padaugėja laisvų vietų. Išgerti alaus viešose vietose Zuokas vis dar neleidžia, bet yra ramių ir nuošalių įstatymui sunkiau pasiekiamų užkampių. Tose ištuštėjusiose erdvėse sutikti žmonės atrodo kažkokie malonesni, jų kumščio laisvės taip neriboja kaimyno nosis. Atsitiktinių pažinčių dalyvės tampa atviresnės ir bendravime padaugėja savaime suprantamumo.
Be to, aplinkui pilna ežerų, į kuriuos galima įkristi karštą pavakarę. Kiek paieškojus, galima aptikti net ir tokių, prie kurių nesigirdi girtų rusiškų keiksmų ir nesimato atitinkamų snukių ir jų “poilsio” padarinių. Netoliese yra ir upių, kur nereikia baidarių kamštyje laukti prie srovę užstojusio rąsto ar staigaus posūkio. Arba draugų sodybų, kur vakarais virš laužo skraido fėjos ir velniukai iš tolimų sapnų. O geriausias savaitgalinis kurortas yra Klaipėda su savo jaukiu mažu senamiesčiu, senais keltais, dokų kranais, jūros vartais ir Smiltynės pliažais. Ten būdamas pagalvoju, kokio velnio tie snobai perka sau butus Palangoje. Nors gal ir gerai, Klaipėda dėl to tik laimi.
Taip mėgaudamasis trumpais ekskursais laukiu rugsėjo, kai Vilnius vėl taps bjauriu didmiesčiu. Tada, paerzinęs pradėjusius dirbti draugus, sėsiu į antrą pasitaikiusį lėktuvą ir pasivysiu vasarą kitose platumose. Nors iki to dar gali nukristi visokių netikėtumų, fantazijos deivės mėgsta šilumą.
ne komentarams – [email protected]
