Mėgstu pavartyti senus albumus. Jų nuotraukose pasaulis būna mielai nusitrynęs, kaip jaukus senoviškas butas prieš euroremontus. Tas pasaulis atrodo malonus ir savas dėl jo vaizdų artumo prisiminimams ar fantazijai.
Senų albumų vartymas gali būti valandas trunkantis ir fizinių pastangų nekainuojantis pabėgimas nuo tikrovės. Tokiam pabėgimui nereikia nei kelionių į paslaptingus pasaulio užkampius, kuriuose niekada negyvensi, nei filmų, kuriuose nutinkančių įvykių dalyviu niekada nebūsi. Aš buvau iškeliavęs į dingusią Palangą.
Atsitiktinai aptikau tarpukariu išleistą Palangos kurorto albumą su nuoširdžiai paprastais ir senamadiškais nuotraukų komentarais. Jame dar stovėjo pajūrio restoranas ir senasis tiltas iš „Baltos drobulės“, autentiškos medinės vilos ir mūrinės gydyklos, keistai be medžių atrodė Naglio kalnas. Kitame maždaug tuo pačiu metu išleistame informaciniame kurorto valdybos leidinyje, kurį pavarčiau netrukus, šalia nuotraukų radau išsamius vilų, poilsiaviečių, maudyklų, gydyklų aprašymus.
Lyg tęsdamas vaizdinę Palangos istorijos retrospektyvą, atsitiktinumas man pasiūlė gerokai vėlesnių laikų albumą su jau spalvotomis sovietinių laikų nuotraukomis. Jose šio to jau trūko, nebeliko aukuro Birutės kalno papėdėje, koplyčia ant Birutės kalno atrodė kaip informacinė būdelė, dingo Jėzaus Kristaus skulptūra priešais Tiškevičių rūmus. Išnyko ir pajūrio restoranas, ir senasis tiltas, tik jau dėl natūralių priežasčių. Bet atsirado šis tas nauja. Šalia prieškarinį jūros tiltą primenančių akmenų iškilo naujas, raudonai ir mėlynai dažytas, kuris naktimis virsdavo į pasienio zoną su radijo žvalgybos įranga. Buvo pastatyti ir kiti tiltai - per Rąžės upę, mediniai, sukryžiuotomis viršuje atramomis. Priešais socialistinės statybos šedevrą Jūratės baseiną, kitoje upės pusėje, įrengta vaikų žaidimų aikštelė su išmoningais mediniais atrakcionais. Dar atsirado restoranai „Klumpė“ (su Palangos Juze šalimais) ir „Vasara“, „Vaidilutės“ kavinė, „Šachmatinė“, skulptūros-fontanai „Eglė žalčių karalienė“ (Tiškevičių parke) ir „Jūratė ir Kastytis“ (prie jūros tilto). Pasikeitė ir gatvės, atsirado asfaltas, užaugo medžiai. Ypač gražiai atrodė Basanavičiaus gatvė su „tuneliu“ iš šimtamečių kaštonų šakų. Per tas kelias valandas pamačiau nemažai aukšto lygio prisiminimų ir fantazijos studijoje sukurtų filmų.
Nusprendžiu, kad naujausio albumo matyti nenoriu ir jau be atsitiktinumo pagalbos susiorganizuoju kelių dienų vizitą į tą savo nuo vaikystės mėgstamą miestą. Kelias dienas vaikštinėju, stebiu ir renku eksponatus galimoms nuotraukoms. Vėl atsirado aukuras Birutės kalno papėdėje ir koplyčia viršuje tapo panaši į koplyčią. Jėzus Kristus vėl laimina Tiškevičių parką. Medinį jūros tiltą pakeitė betoninis, o jo bendrą vaizdą stipriai gadina prie peizažo visiškai netinkančios gatvinės lempos. Naująjį tiltą jūra taip pat sėkmingai ardo, o grandiozinių jo statybų dėka pasikeitė povandeninės srovės ir smarkiai susiaurėjo pakrantės ruožas nuo jūros iki kopų. Tame pakrantės ruože vietoj pajūrio restorano išdygo krūva plastikinių beskonybių. Nebėra „Klumpės“ su Palangos Juze, ten vyksta statybos ir netrukus tikriausiai iškils dar vienas „itin prestižinių apartamentų“ kompleksas. Vietoj „Šachmatinės“ atsirado „Turbo šachmatinė“, o vietoj „Vasaros“ - „Mega vasara“.
Senosios medinės vilos arba sumodernėjo ir apsikabinėjo blizgučiais, arba pamažu griūva ir dega. Šalia jų spartuoliškais tempais pastatyti ar statomi nenusakomo architektūrinio stiliaus viešbučiai ir vasaros rezidencijos. Nekilnojamasis turtas yra šiuolaikiniai spalvoti metalai, o pinigai su skoniu prasilenkia labai dažnai. Todėl valstybiniai apsaugos mechanizmai turėtų užtikrinti estetinį bei architektūrinį miestų vientisumą ir kontroliuoti tokius neišvengiamus pasikeitimus. Bet ką daryti, kai ir valdininkai miestą tvarko pagal tik pinigais paaiškinamus principus. Absoliutus naujausių laikų estetinio debilizmo nugalėtojas yra Basanavičiaus gatvė. Atitinkami medaliai ir apdovanojimai tiems silpnapročiams, kurie leido ir sutiko iškirsti šimtamečius kaštonus, pristatyti kosminių geltonų baltų lempų iš fantastinės animacijos ir iškloti gatvę spalvotomis plytomis, kurios tinka Vilniaus Gedimino prospektui, o ne kurortui su savita architektūrine aplinka. Šalia šitos beskonybės, tarp kosminių lempų net Jūratės ir Kastyčio skulptūra su fontanu atrodo kičiniai ir nereikalingi. Darosi linksmiau prisiminus, kad tai ne vieno savininko sprendimas, kad už tokių sveiku protu nesuvokiamų idėjų patvirtinimą ir vykdymą atsakingos kelios valstybinės institucijos. Mintis, kad pagaliau Basanavičiaus gatvės išorė sutampa su jos „dvasia“, priverčia mane šypsotis. Teisingai, kaštonai čia netinka.
Bandau įsivaizduoti, koks iš visų šitų vaizdų išeitų albumas, ir pradedu juoktis. Priešais einančios naujosios lietuvaitės pagalvoja, kad juokiuosi iš jų, ir pradeda nevalingais gestais lyginti savo mini aprangą. Aš pradedu joms aiškinti, kad juokiuosi ne iš jų, kad pasijutau kaip patekęs į „Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“ pasaulį. Bet jų veideliuose pastebėjęs nežinomybės išgąstį, dingstu iš tos planetos.
Artėju link Klaipėdos ir važiuodamas pro baisių beformių privačių namų rajoną prisimenu tris Ričardo Gavelio apibūdinimus Lietuvai ir jos visuomenei - karatistinė architektūra, komjaunuoliai bankininkai ir provinciališkas debilizmas. Tinkamesnių dar niekas nesugalvojo.
Ne komentarams - [email protected]
