Jie pasireiškia netikėtai ir įkyriai, kaip peršalimas. Kartais – nuo persibendravimo, kartais – nuo padidėjusios kvailių ar keisto elgesio pavyzdžių koncentracijos viename gyvenimo epizode.
Jie su minuso ženklu, nes prabangą nebendrauti sau leisti gali tik negyvenamų salų piliečiai. Su jais kovojant parašomi geri tekstai, perskaitomos storos knygos, išgeriama daug stiprių gėrimų arba pasijuokiama iš savo susierzinimo. Pabandysiu atsekti vieno tokio priepuolio priežastis.
Netikėtai vėl važiuoju į pasimatymą su jūra. Žinau, kad jai visą gyvenimą būsiu ištikimas, atstumai ir laikas neturi reikšmės. Man visai nesvarbu, kokia ji mane pasitiks. Ir kaip ji atrodo rytais ar vėlyvą vakarą. Aš džiaugiuosi kiekvienu mūsų susitikimu be jokių išankstinių sąlygų ar reikalavimų. Jūrai nesvarbu, kaip aš atrodau šalia jos. Ir kaip jaučiuosi, kokių nuotaikų, toksinių medžiagų ar ligos bakterijų esu veikiamas. Toks jos abejingumas man lengvai priimtinas, jis man patinka. Suprantu, kad ji atsainiai paskandintų mane su visais mano giliais ir neapibrėžtais jausmais, užtenka tik neatsargaus žingsnio. Todėl stengiuosi nepiktnaudžiauti jos abejingumu ir būdamas šalia jos arba joje savo beprotiškiems poelgiams uždėti laužtinius skliaustus.
Bet iki jos keli šimtai kilometrų žemės ir žmonių. Nusprendžiu tą atstumą atsėdėti autobuse. Pasiimu kelis mėgstamo laikraščio numerius, kuriuos kasdieniai menkniekiai man jau keletą savaičių neleidžia pasiekti, ir mėgaujuosi mintimi, kad laukdamas artėjančio pasimatymo netrukdomas užsidarysiu geruose tekstuose. Nusiperku bilietą ir stebiu skubančius gyventi žmones. Jau keletą savaičių niekur neskubu ir labai nenoriu vėl pradėti.
Atvažiavus autobusui palaukiu, kol sulips norintys būti pirmi, įlipu ir einu savo vietos link. Kažkas be žodžių pagriebia mane už rankos, patikrina bilietą, aš noriu pasakyti – ką, pereinat prie kontaktinio bendravimo su keleiviais, žodžių jie jau neverti – bet susilaikau ir šypsausi eidamas savo vietos link, vairuotojams irgi reikia pasijusti reikšmingiems. Susierzinimo banga tik kelių akimirkų aukščio. Nors maloniai paprašiau kasininkės bilieto kitoje pusėje, o ji maloniai man linktelėjo, vis tiek sėdėsiu ne ten, kur norėjau. Bet juk tai menkniekiai, sakau sau, pasimėgausiu saule. Netrukus vienintelis mažas vaikas su mamyte ir močiute atsisėda už manęs ir iš karto pradeda bendrauti su aplinkiniais tik jam vienam suprantamomis garsų kombinacijomis. Jaučiu artėjant aukštesnę mizantropijos bangą.
Pro šalia manęs dar laisvą vietą praeina visos gražios keleivės, užtat ją išsirenka penktą dešimtį senokai perkopusi dama, kurios apranga ir bendra išvaizda liudija beviltišką norą atrodyti, o gal ir būti aštuoniolikmete. Ji iškart pradeda pasakoti savo mobiliesiems abonentams, o kartu ir aplinkiniams apie savo planus pailsėti, kalba, kaip ir didžioji dalis mobiliųjų paslaugų vartotojų viešumoje, keliais decibelais aukščiau, nei reikėtų. Vaikas už manęs kartais trinkteli man per galvą, bet jį lydinčios giminaitės supratingos ir nuolat jam aiškina apie ribas tarp galima ir negalima. Pajuntu švelnų poreikį turėti „Kalašnikovą“, bet jis dar neįkyrus ir aš įsigilinu į savo laikraščius.
Neilgam. Šalia manęs sėdinti aštuoniolikmetės kaliausė nusprendžia, kad galimybių pasimėgauti saule šį daug žadantį rudenį dar turės ir, nieko nepasakiusi, pro visus mano laikraščius bando užtraukti užuolaidą. Aš irgi nieko nesakau, su klausiama ironija žvilgteliu į ja, pataisau užuolaidą ir prisimenu vairuotoją – jie puikiai vienas kitam tiktų, taip ir bendrautų be žodžių. Vaikui už manęs baigėsi hiperaktyvumo valandėlė, jis apsivėmė ir dabar staugia per visą autobusą, beveik tiesiai man į ausį. Nors mamytė ir močiutė jį visaip guodžia, vaikas su kelių minučių pertraukomis staugia gerą valandą ir aš pasiduodu, mano jau įkyrų norą turėti „Kalašnikovą“ papildo noras turėti ausų kištukus. Aštuoniolikmetės kaliausė įsijaučia į savo personažą ir vis prie manęs prisiglaudžia. Jai vaikystėje turbūt niekas neaiškino skirtumų tarp galima ir negalima ir ji nieko nežino apie trapią tokioje aplinkoje asmeninę zoną. Tai man sukelia šleikštulį, iš paskutinių stengiuosi susikaupti skaitymui ir guodžiu save, kad jau netoli, tuoj pamatysiu jūrą, bet lengvos formos mizantropijos priepuolis jau neišvengiamas.
Susimąstau apie palankias ir nepalankias aplinkybes, žmogaus poreikį bendrauti, masinio naikinimo ginklus ir kantrumą. Išvengti tokių priepuolių neįmanoma, jie, kaip ir klaidos, turi kažką metafiziško, nepriklausančio nuo valios ar proto. Bjauriausia būna, kai jiems užėjus esi priverstas būti tarp žmonių, nutariu išlipęs iš autobuso, jausdamas jūros kvapą ir palengvėjimą. O juos atlaikyti padeda vaizdai ar pojūčiai, esantys arčiausiai amžinybės, galvoju vėliau vaikštinėdamas tuščiais pajūriais ir plaukiodamas jūroje saulei leidžiantis. Viskas gerai, ji man tik dar artimesnė ir leis kelis kartus nušokti į save nuo tilto.
Ne komentarams – [email protected]
