Esu vienas iš nedaugelio, ką čia kuklintis, gal net vienintelis šalies (!) gyventojas, lietuvišką pasirengimo Eurovizijai parodiją matęs tik A. Višinskio opusuose. Taip, taip. Šauniausios televizoriaus programos tuo nepakartojamu laiku nebuvau įsijungęs iki pat lemtingo vasario 26 dienos vakaro.
Prisipažinsiu, Višinskio rašiniai kaskart sujaudindavo mane iki kraujo. Perskaitęs juos, važiuodavau į Viršuliškių ir Pašilaičių barus muštis su iškrypėliškai Lietuvą mylinčiais kaimiečiais. Netekęs keturių dantų (krūminių, todėl šypsena vis dar spindinti, kaip mano alter ego tobulame veide) ir gavęs penkias siūles (iš viso aštuoniolika dygsnių), bet įgijęs beribio pasitikėjimo savimi, nutariau baigti šitą “Fight Club” mėgdžiojimą ir padėti Višinskiui jo nuostabiai romantiškoje ir didvyriškai beviltiškoje kovoje su kvailybės malūnais. Jų tiek daug, ne tik LTV Eurovizijos studijoje ar Kauno sporto halėje, kaip šiaurės Vokietijoje ar Danijoje vėjo malūnų - šimtai, ištisos pievos ir pakrantės, jų čia daug ir miestuose, net Vilniaus Senamiestyje. Juos čia be jokių Paveldo apsaugos valdybos leidimų stato šimtais, kas tie keli niekingi aukšti pastatai (toms Lietuvos architektūrinėms subtilybėms apibūdinti žodis “dangoraižis” per gražus).
Ir ne tik apie Euroviziją. Atsimenu, verkiau skaitydamas “Moterų priežiūrą” (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_204770_221850$z_242498). Ko vertas jau vien paskutinis teksto sakinys. Daugelį ten parašytų minčių laisvai būtų galima išplatinti po simuliacinėje bendravimo erdvėje nugraužtu (nučiulptu) pavadinimu “This is so true”. Ne tik todėl, kad dievinu oralinį seksą, manau, kad ten pateikta erotinė scena drąsiai pretenduoja užimti vietą šalia Škėmos. Atsidūstu prisiminęs, kad jo laikais jokių metroseksualų dar nebuvo. Visą tą dieną rūkiau tik tabaką, bet jaučiau, kaip kartu su Višinskio plunksna (sparnu?) leidžiuosi nuo ilgesingų Ozo kalvų, o paskui daužau vaizdo kameras “Akropolio” “Maximoj”, kad kvailiai neišniekintų dvasingo kalėdinio atsivertimo stebuklo vaizdų, paskelbdami juos dar viena jungtine ES neformalų akcija. Kai supratau, kokį investicijų pritraukimo strategijai svarbų posūkį pralėkė ES formulės15+10 pilotė ponia Grybauskaitė, gėriau tris dienas su gėjų kompanija ir, pamiršę orientacinius skirtumus, visi svajojom apie keturis kartus didesnius atlyginimus visiems.
Flashback. Realybė. Jau prieš savaitę prisiekiau sau, kad tą vasario 26 vakarą žiūrėsiu, būtinai žiūrėsiu, kad ir ką reikėtų iškęsti. Gaila, senelės šalia nėra nė vienos. Viena jau seniai džiaugiasi geresne kompanija, o kita nebeskiria manęs nuo angelo Gabrieliaus. Dėl visa ko prieš tai įpūčiau, kad vienam namuose ribinė situacija akis į akį su tikrove netaptų siaubo traukinuku. Ir prasidėjo. Taip, Šeduikytė. Į galvą susminga šimtai Byvio ir Tešlagalvio stiliaus komentarų, su užkarpom. O Arminai, jos liemenėlėje - dvi vidutinio poveikio ir nuotolio neutroninės bombos, pamiršk tą stiliaus iškamšą Riaubiškytę, ir Liepą pamiršk, jau vien dėl šviesaus P. Butkaus atminimo. Šeduikytė nutinkuota nepriekaištingai, galėtų vesti ir “Auksinių aviečių” ceremoniją, šukuosena nuostabi, kaip iš Vokietijos ar Austrijos-Vengrijos romantikų laikų. Bet rengė ją ne Statkevičius, oi ne, ir ne Pogrebnojus-Juršėnas. O tas jos bendradarbis moteriškomis plunksnelėmis apvesta apykakle (eilinis neeilinis vykęs Juozuko pokštas?) tikriausiai Vilkončius, atleiskit, jei suklydau, juk nežiūrėjau, tik skaičiau, stebėjau viską juodu ant balto parašytame tekste, bet akys, jo akys kaip vyrų, ne tik šokdinančių storas ir negražias. Klausiau “Skamp”. Dainuoja ji neblogai, mano draugams patinka. Po to - kritikai, taip, karatistai, aišku, buvę, todėl smūgiuoja taip, kad taikiniai nelabai supras, ar pataikė ir kam pataikė. Mano širdis daužosi kaip penkiolikos metų narve prieš pirmą bučinį... Dainos, taip, atpažįstu, Riaubiškytė, Telebimbalienė, Aliukai (kaip klausydavau jų dainų apie Kauną ir Žalgirį) ir Sesutė, taip, tas amerikietis, Gabalis ir jo teta. Laukiu Violetos Matačiūnaitės. Ji manęs nenuvilia, ją net galima be gėdos nusiųsti į oranžinę Ukrainą. Kažko tokio naiviai pankiško estradinėje scenoje aš jau seniai negirdėjau, reikėtų jai tik prodiuserio, gero.
Flashback. Triukšmingas baras, visi žiūri tą patį, nežinau, kaip čia atsiradau. Mano sielos brolis, o gal žudikas sako: žinau, kodėl ta daina tau patinka, ji panaši į tavo mėgstamus “Siouxsie and the Banshees”, jis mane kiaurai permato, nors kartais žiauriai klysta mano tikrą arterinį širdies vožtuvą palaikydamas dirbtiniu. Taip, Lietuva tik per žingsnį nuo puikaus pasirinkimo. Toliau dainuoja kiti, visų ir neverta vardyti. O Šeduikytė ir Vilkončius juos “kalbina”. Nusišneka beveik šalia kiekvieno. Vilkončius kiekvienai progai pasitaikius demonstruoja savo meilę žmonijai, o kartą net pareiškia, kad kažkokios grupės šokėjus ne tik myli, bet jų ir nori. Šeduikytės improvizacijos neką geresnės už nusišnekėjimus nuo scenos, kai ji dar buvo (laimei) šaunios pankių grupės “Muscat” dainininkė. Atrodo, sklandi šito, laimei, nedainuojančio dueto minčių raiška tiesiogiai proporcinga galimybei kažką išskaityti rankose laikomuose popieriukuose. Prisimenu Lietuvos “politikos” veikėjus, kai jie neskaito popierinių kalbų, o bando “improvizuoti” į tiesioginį eterį. Taip, aš matau šitą spektaklį, kurį tik įsivaizdavau, tai tas pats, kaip tikrovėje pamatyti mėgstamos knygos personažus, pavyzdžiui, Triušį, Knysliuką ir Rudnosiuką arba Calviną ir Hobbesą. Juokiuosi, už visas tas niūraus gyvenimo savaites juokiuosi. Tai beveik broliukų Coenų režisūra, tik tam “beveik” neutroninės žvaigždės svorio suteikia rimtumas, su kuriuo šitie “atlikėjai” save vertina. Bet taip linksma. Jaučiu, kad ne man vienam, ekrane sužibus balsavimo rezultatams, aplinkui sėdintys siluetai gailisi dėl Aliukų, mamos sūnelio iš Amerikos, draudimo bendrovės PR skandalo ir kitų Lietuvos stebuklų fiasko. Viskas baigiasi kiek netikėtai, antra iš dviejų vertų kavos rytą į lovą dainininkių laimi. Laura atrodo neblogai, tik šukuosena baisoka, daina neerzinanti ir neįsimenanti, žemiau vidurio, bet ne “pavojingai”. Truputį gaila Matačiūnaitės, o dar labiau - kad ir kitais metais šita parodija tęsis, dėl Lauros Lietuvos tikrai nediskvalifikuos. Būčiau balsavęs už Aliukus. O dar geriau - reikėtų susitarti su Eurovizijos organizatoriais, kad leistų Lietuvai atstovauti dviem grupėms, bet jeigu nė viena jų nepateks į finalą - diskvalifikacija dešimčiai metų. Rizika jiems būtų beveik nulinė, bet koks išsigelbėjimas Europai. Paskui jau galės rimtai imtis mašinų vagių ir reketininkų.
Nenusivyliau, buvo linksma, nors geriau toliau skaitysiu (pirmiausia ir kuo greičiau - apie Eurovizijos finalą pagal Višinskį) ir rašysiu, o televizorių žiūrėsiu tik įkvėpimui. Višinskio straipsniai geresni už tą vaizdą, bet be jo neįmanomi. Kaip ir kiti - be tikrovės peizažą bjaurojančių kvailybės malūnų. Turi šitas bekraštis fenomenas teigiamų bruožų, Aristotelis buvo teisus, reikia mėgautis kitų kvailybe. Kažkaip juk reikia pateisinti jos buvimą.
Laikykis, Arminai. SMS nerašau, bet galim susirašyt, susiskambint, suvalgysim po lėkštę sriubos, aptarsim veiklos strategiją ir tikslines grupes.
