Paskambinau Ievai Evelinai ir pareikalavau, kad būtų namuose. Ji, regis, ketino kažkur vykti neva verslo reikalais. Mano balsas buvo niūrus ir ryžtingas. Nė kiek neabejojau, kad kažkas tyčia nužudė Ingą Ingeborgą. Norėjo įspėti, kad nežaisčiau, neužsimirščiau? Nejaugi nesuprato, kad tai sukels begalinį mano įtūžį? Aš keršysiu, nudobsiu žudiką, kad ir kas jis būtų! Panelė Krištopaitytė turi žinoti!
Taip jai ir pasakiau. Juočkė šokėja išpūtė rudas akis, jos ranka, laikanti virtuvinį peilį, pradėjo virpėti
- Fukai, tu visai subobėjai! Tavo nervai pašliję. Kas man galėjo pasakyti?
- Tu policijos informatorė. Turi viską žinoti. Jie tavęs klaus. Ką tu jiems pasakysi?
- Paprasčiausia avarija. Atsitiktinumas.
- Žudikas lyg niekur nieko nevažiuoja.
- Ar mažai kas taip padaro? Gal dar jį suras.
- Nepudrink smegenų! Manęs neapmausi! Tu permiegojai su inspektoriumi Kirsliu ir jūs kartu suplanavote šią žmogžudystę!
- Atsikvošėk, žmogau, - Ieva Evelina žiūrėjo į mane lyg į mirtinai sergantį ligonį. - Nemiegojau su jokiu Kirsliu. Pats pagalvok, kam man žudyti savo draugę? Kam policijai žudyti?
- Paprasčiausias sadizmas, - atkirtau tiesiog iš užsispyrimo, nes, tiesą sakant, nelabai įsivaizdavau, kam policijai reikėtų Ingutės - eilinės šliundrelės - mirties. Argi nežinai, kad girti policininkai traiško žmones lyg tarakonus? - ir tuoj pat pridūriau: - Norėjai pagąsdinti kitas mergšes, kad nedrįstų atsisakyti tau tarnauti.
- Geriau pagalvok, ką pats pastaruoju metu darei, - protingai patarė pilnapadė Evelina ir, trinktelėjusi duris, išėjo iš virtuvės.
Ką pastaruoju metu veikiau? Mano įsakymu buvo nuknekcinta tavo netikra sesutė Vilma Gitana Judita. Pelkių rainoji. Nejaugi čia būtų kerštas? Kaip jis susijęs su manimi ir Inga? Kas dar be juodosios Ievos, galėjo žinoti apie mudu su Ingute? O gal ji pati, šita kvaištelėjusi dažyta blondinė, paskambino ir pasigyrė, kad kviečiu ją į pasimatymą? Kada? Per tas dešimt minučių, kai turėjo ateiti prie viaduko per Raudondvario plentą? Bet svarbiausia - kam? Tai negalėjo būti jos mirtinas priešas. Mano? Turbūt. Nes dabar visi žmonės - mano mirtini priešai...
Nutariau nuvažiuoti į avarijos vietą ir pamėginti viską išsiaiškinti. Reikia manyti, kad policijos ten nebus. Jeigu ką darė, tai vakar, po avarijos. Nebent sužinoję, kad Inga Bareikytė mirė, vėl būtų sujudę. Bet vargu...
Sustojau tuoj už viaduko ir priėjau prie berniūkščių, besistumdančių palei parduotuvę.
- Gal matėt čia vakar įvykusią avariją?
- Jo, - atsisuko vienas vaikėzas, kokių dvylikos metų, su dryžuotu treningu, priekyje išmuštu dantimi.
- Tikrai? - nužvelgiau jį ir jo draugelius, kurie didelio pasitikėjimo man nekėlė.
- Manęs vakar policininkai klausė, - atsainiai burbtelėjo vaikėzas. - Aš jiems viską papasakojau. O tu ne policininkas?
- Aš komisaras.
- Komisaras? - sužiuro berniūkščiai, aiškiai susidomėję.
- Ta mergaitė mirė. Gal kuris pažinojot?
- Jo, - atsakė tas pats švarpliadantis vaikėzas. - Mes visi ją pažinojome. Ji iš ano namo, - ir mostelėjo ranka kalno link. - Sako, jos bachūras neseniai užsimušė.
- Mes ją vadindavome Inga pinda, - prisipažino mažėlesnis berniūkštis.
Vaikai ėmė juoktis ir stumdytis tarpusavyje.
- Gerai, - pasakiau valandėlę patylėjęs: turėjau nuryti šlykščią nuoskaudą ir didelį norą užtvoti kuriam nors iš vaikėzų. - Parodykit, kur tai įvyko.
Mes paėjome kokį šimtą metrų ir sustojome ant šaligatvio, esančio šiek tiek tolėliau nuo autostrados. Mašinos siuvo čia į vieną, čia į kitą pusę.
- Čia dar vakar buvo matyti vėžės, - dūrė pirštu vienas iš berniūkščių.
- Vėžės? - susidomėjau.
- Aha, - patvirtino vaikėzas. - Mašina iššoko iš gatvės, pavažiavo čia, - jis parodė į trijų ar keturių žingsnių pločio žaliąją juostą tarp autostrados ir šaligatvio, - užkliudė Ingą ir vėl nurūko.
- Ar kas matėt tą momentą?
- Ne, - purtė galvas vaikai.
- Aš girdėjau tik bumbtelėjimą, tokį minkštą, - pasakė pirmasis berniūkštis. - Tada ir pamatėm.
- Kur buvo mašina?
- Ji vėl suko į gatvę.
- Kur gulėjo Inga?
- Va čia, - vienas per kitą rodė vaikai. - Ant šaligatvio. Buvo pilna kraujo, kai ją išvežė.
Nei kraujo, nei vėžių nebebuvo likę. Aišku, viską buvo nuplovusi paryčio liūtis. Kaip sakoma garsiame detektyve, visus pėdsakus nuplauna lietus. Reikėjo vakar lėkti ne į ligoninę, o čia, maišytis tarp policininkų, klausytis, ką kalba žmonės.
- Kokia tai buvo mašina? - nužvelgiau vaikėzus.
- "Volvo 320", - sušvebeldžiavo mažėlesnis berniūkštis.
- Tikrai? - šiek tiek nustebau, kad toks vaikiščias gali taip tiksliai nustatyti automobilio markę.
- Jo, - autoritetingai patvirtino išmuštadantis. - Mincė gerai pažįsta mašinas. Jo tėvas remontininkas.
- O kokios spalvos? - paklausiau.
- Mėlynos, - atsakė bent keli vaikai.
- Gal kas matėt numerius?
Berniūkščiai purtė galvas. Numeriai jiems tikriausiai buvo aukštoji matematika, nes su mokslais kažin ar geruoju sugyveno. Tiesą sakant, tik profesionalai tokiais atvejais žiūri į numerius.
Vaikai smalsiomis akimis dirsčiojo į mane. Supratęs, kad iš jų vargu ar ką daugiau beišpešiu, liepiau eiti žaisti. Berniūkščiai nustriksėjo tolyn, liko tik Mincė.
- Dėde, ar pagausi žudiką? - paklausė jis.
- Būtinai, - pažadėjau. - Ar tau patiko Inga?
- Aha, - patvirtino vaikis. - Kartą ji man davė saldainių...
Gerai apžiūrėjau avarijos vietą. Pamėginau įsivaizduoti, kaip tai įvyko: žudikas, be abejo, pažįstantis dažytąją blondinę, pamato ją einančią šaligatviu; skersai gatvę ji, žinoma, neis; kitos išeities nėra - reikia pasukti į šalį, parblokšti merginą ir kuo skubiau dingti iš akių. Galbūt žudikas ilgai laukė, kol Inga išėjo iš kiemo; gal kas nors jai paskambino ir paskyrė pasimatymą - kas dabar gali pasakyti? Nėra ko abejoti - žmogžudystė buvo organizuojama. Tai joks atsitiktinumas. Bet kas tas organizatorius?
Vis dėlto palei gatvės bortelį radau išlikusias kelių sprindžių ilgio vėžes. Jos buvo smarkiai apirusios, išsiklaipiusios, tačiau padangos raštas privertė prisiminti vakar rytą miške palei Nerį matytus ratų atspaudus. O paskui autostradoje, netoli Kauno, man pasivaideno kažkur matytas melsvas "Volvo". Velniai rautų, kaip apmaudu, kad neprisimenu, kur jis man matytas! Kračiau smegeninę skersai ir išilgai, tačiau nekilo jokių asociacijų. Galiausiai nutariau, kad reikia nuvažiuoti į Salupio mišką ir panaršyti vietovę palei Nerį.
Po pusvalandžio buvau vietoje. Lėtai važiuodamas, žvalgiausi į šonus, kol pamačiau vėžes. Iššokau iš hondos ir ėmiau jas apžiūrinėti. Neliko jokių abejonių: rantuoti įspaudimai buvo lygiai tokie pat, kaip ir Raudondvario plente. Tik čia vėžės buvo geriau išsilaikiusios, nes jų turbūt nesuplakė stipresnis lietaus šuoras. Palengva žingsniavau į priekį, pakeldamas sulaužytą šaką, įžiūrėdamas sutrintą žolę, išvysdamas ryškius įspaudus smėlyje. Štai čia automobilio stovėta. Jau iš tolo matyti tuščias "West" cigarečių pakelis. Jis negali būti išmestas anksčiau, nes nespėjęs pageltonuoti. Ilgai tyrinėjau miško paklotę. Beveik kiekvieną centimetrą. Kai jau buvau besusitaikąs su mintimi, kad nieko daugiau nerasiu, staiga pamačiau sagą. Sprendžiant pagal dydį ir spalvą - ištrūkusią iš švarko. Koks trenktas tipas važiuos į mišką su švarku? Gal net su kostiumu? Nebent vykdydamas skubią užduotį... Daiktinius įkalčius lyg tikras kriminalistas sudėjau į polietileninį maišelį... Viskas būtų labai paprasta, jei galėčiau sutikrinti pirštų atspaudus.
Pabandžiau nustatyti vietovę, kur stovėta automobilio. Netrukus įsitikinau, kad iki mudviejų su Ingute laikinosios stovyklos - tik kokie trys šimtai metrų. Pro žiūronus viskas kuo puikiausiai matyti. Ir netgi naktį, kai mudu kūrenome laužą. Bet kuriam galui žudikas mus stebėjo? Norėjo kurį nors nudobti? Mane? Bet kodėl tada pasirinko Ingą? O gal iš tiesų visą laiką buvau stebimas? Net to nenujausdamas? Gal net ir dabar?
Atsargiai apsižvalgiau, tačiau nieko įtartino nepastebėjau. Juk pastaruoju metu esu šuniškai jautrus. Mano intuicija neturėtų snausti. Staiga prisiminiau, kaip aną naktį girdėjau bėgančio žmogaus žingsnius. O jeigu tai buvo žudikas? Gal jis sėlino prie užgesusio laužo, ruošdamasis kažkurį iš mudviejų pribaigti? Ingą? O gal mane? Bet kodėl tada pabėgo?
Visiškai suprasčiau, jeigu jis turėjo piktų kėslų prieš mane: Kliovas, atgulęs į nežinomą kapą palei Nerį, Arkaša Gaidaras, ištiesęs kojas Petrašiūnuose, Bastas ir Chulis Mulis, išskridę tiesiai į dangų per panelės Krištopaitytės balkoną, Altas ir Monkė, supleškėję automobilyje tarsi eglinės malkos, pelkių rainoji Vilma Gitana Judita, nuplaukusi Nerimi ir Nemunu Kuršių marių link... Tačiau kodėl reikėjo žudyti Ingą Ingeborgą? Juk ji buvo naivi mergiotė, mylėjo gyvenimą, šiukštu nelaikė savęs kekše ir net ketino paleisti į pasaulį vieną kitą snarglėtą vaikiūkštį...
Vos tik įsėdau į hondą, tuoj pat prisiminiau "Volvo 320". Prieš porą dienų mačiau jį "Vidurnakčio" mašinų stovėjimo aikštelėje. Netgi žinojau, kas juo gali važinėti. Pasišiaušiau ir suurzgiau lyg šuo, užuodęs pėdsakus. Pasitikrinau kišenėse pistoletus ir numyniau akceleratorių. Koks proto užtemimas buvo užėjęs, kad taip ilgai galvojau?
Mašinų stovėjimo aikštelė buvo tuščia. Tačiau Apžora jau stypsojo priešais švytinčius butelius. Jokių ženklų, kad prieš porą dienų čia šaudyta. Barmenas turbūt negalėjo patikėti savo akimis vėl pamatęs mane, lyg niekur nieko atžingsniuojantį tarp staliukų.
- O-o-o, a-a-a, - ėmė veblenti jis.
- Užsičiaupk, kretine, - grėsmingai pasakiau ir patogiai įsitaisiau prie baro. - Juk žinai, kad aš ginkluotas.
Turėjau būti ramus, bet ryžtingas. Nekaltas kraujas šaukiasi keršto. Nežinau, kaip tai padarysiu, bet privalau padaryti.
- Gal jums, pone, kavos? - po valandėlės paklausė barmenas.
- Taip, Apžora, geros stiprios kavos, - linktelėjau galvą. - Ir šiek tiek "Metaksos".
Net pats nustebau, kad panorau ne įprasto "atsuktuvo".
Netrukus prieš mane garavo puodelis kavos, kvepiančios graikišku konjaku. Pasimėgaudamas gurkštelėjau.
- Iškviesk Cheką, - pasakiau nė kiek nedvejodamas.
- Cheką? - ėmė greitai mirksėti Vytautas. - Atsiprašau, poną Alfonsą Vadoklį? Suprantate, jis gali būti labai nepatenkintas...
- Kodėl? - išsišiepiau paniekinamai.
- Jis nenorėtų jūsų čia matyti... Tai sakė aną dieną...
- Nusiramink, Apžora: kas buvo, pražuvo. Mes turime aptarti vieną svarbų reikalą. Pasakyk, kad tai jo paties labui.
Barmenas Vytautas dingo užbaryje. Kai po poros minučių grįžo, jo veidas buvo baisiai oficialus.
- Atsiprašau, bet jums teks palaukti: ponas Alfonsas šiuo metu labai užsiėmęs. Prašė pusvalandžio kantrybės.
- Mėšlas, - burbtelėjau nepatenkintas. Ką jis per tą pusvalandį rengiasi padaryti? Susisiekti su Vilniaus bosais? Pasitelkti Kliovo arba Alto draugelius? Ar nebūsiu pats įlindęs į kilpą? Juk vilniečiai jau gali būti ištraukę iš Neries žaviąją klastūnę...
Vis dėlto likau sėdėti, kur sėdėjęs. Velniškai troškau paragauti trečiosios šio pasaulio saldybės - keršto. Dvi pirmąsias jau išbandžiau: beprotiškai mėgavausi meile, ir tai buvo pati didžiausia gyvenimo saldybė; tapau bosu, bet valdžios saldybė buvo karstelėjusi. Dabar mano sielą buvo užplūdusi trečiosios saldybės - keršto - nuojauta. Nekaltos, naivios ir kvailos miškų nimfos Ingos Ingeborgos mirtis šaukėsi negailestingo keršto.
- Norit, papasakosiu anekdotą, - stabtelėjo ties manimi Apžora. Jo veidas buvo beveik familiarus. Gal jis taip visus svečius linksmina? - Tai va. Nusipirko Joškė ožką ir visiems giriasi: "Ot, dabar kasdien gersiu ožkos pieną". - "Kur tu ją dėsi? - klausia Moišė. - Vonioj laikysi?" - "Ne, ne, - atsako Joškė. - Po lova". "Po lova? - stebisi Moišė. - Bet kad baisiai smirda! - "Ožka - kantrus gyvulys, - atsako Joškė. - netrukus įpras", - barmenas ėmė kikenti, manydamas, kad ir aš turiu juo pasekti.
- Eik šalin, bjaurus antisemite, - suniurzgiau nepatenkintas. - Kaip drįsti tyčioti iš padoraus gyvulio - ožkos?
- Nieko blogo nenorėjau pasakyti, pone, - Apžora, pamatęs, kad nė kiek nepralinksmėjau, vėl pasidarė oficialus. - Čia tik anekdotas... Man pačiam kažkas papasakojo...
Po kiek laiko išgirdau žingsnius salėje. Atsargiai grįžtelėjau, bet tai buvo ne Chekas. Dar visiškai jaunas vaikinas. Galbūt iš buvusio Alto skyriaus. Regis, manęs nė nepastebėjo. Pasilenkė prie barmeno Vytauto ir kažką pradėjo šnibždėti. Tas linktelėjo galvą ir nuslinko į užbarį. Sugrįžęs kažką įdėjo jaunikaičiui į delną. Šis jam be žodžių padavė pinigų. Apžora nusisukęs suskaičiavo, atsargiai dirstelėjo į mane ir mirktelėjo: girdi, viskas gerai. Jaunikaitis nužirgliojo per salę ir paukštelėjo durimis.
Man staiga dingtelėjo gera mintis.
- Prekiauji narkotikais, Apžora?
- Ką jūs? - apsimetė nustebęs barmenas. - Jūs apsirikote. Jums tik pasirodė.
- Ar žinai, kaip žiauriai baudžia už prekybą narkotikais?
- Ne, tai buvo visai ne narkotikai, - mėgino išsisukti dvokiantis kretinas, supratęs, kad viską mačiau.
- O kas?
- E-e-e, - mekeno šiknius, nieko gero nesugalvodamas. - Jis man buvo skolingas... Neturėjo pinigų, o norėjo išgerti... vakar... ne, užvakar.
- Ką tu jam davei? - mygau jau pradėdamas niršti.
- Žiedą. Auksinį žiedą. Jis buvo palikęs kaip užstatą...
- Apžora, tu laikai mane pusgalviu? - nutvėriau barmeną už atlapų ir šiek tiek papurčiau. - Aš iš tolo užuodžiu narkotikus.
- Gal tu mentas, bliamba? - mėgino išsivaduoti iš mano gniaužtų smirdžius. - Ko čia pristojai? Aš nieko nežinau! Nedaryk savo tvarkos!
Šitas dvokiantis kupranugaris visiškai nepažinojo manęs: manė, kad gali su manimi juokauti. Trenkiau jį į vitriną ir įsiveržiau į užbarį. Dėžės, lentynos, prikrautos indų, kavos pakeliai, cigarečių blokai. Kur jis gali laikyti sušiktus kvaišalus?
- Ei! Čia negalima! Aš iškviesiu policiją!
- Policiją? Dar geriau, - ciniškai nusijuokiau. - Atiduok, ką turi, ir viskas. Ar supratai?
- Aš nieko neturiu. Fukai, tu savivaliauji! Tuoj ateis Chekas ir...
- Ak, Chekas?! - riktelėjau įtūžęs ir trenkiau ant grindų indaują.
Subildėjo dūždamos lėkštės, pažiro stiklai. Barmenas susiėmė rankomis galvą.
- Tau protas pasimaišė? Sakau, čia nieko nėra.
Ir tada pamačiau, kur nukreiptas jo žvilgsnis. Į elektros skydelį. Jis saugiai slypėjo už indaujos. Tereikėjo ją pastumti porą sprindžių į šoną. Pradariau dangtį. Mažyčiai polietileniniai maišeliai.
- O čia kas? - nusišaipiau rikiuodamas juos ant delno. - Panašu į cukraus pudrą, ar ne? Penkios dozės. Ir kiek už tai gautum, šunsnuki?
Apžora tratėjo dantimis.
- Gal pakvieskim policiją? - pasiūliau.
- Fukai... a-a-a-o-o-o, - vapėjo kretinas. - Gal ir taip susitarsim? Kiek nori? - ir pradėjo traukti iš kišenės šimtines.
- Susikišk į subinę, - pasakiau. - Narkotikai konfiskuojami. Tu dabar mano rankose, Apžora. Be abejo, namuose turi sandėlį. Pažįsti tiekėjus. Gal net žinai, iš kur jie šituos dailius paketukus gauna.
- Tik nesakyk Chekui, - maldavo barmenas. - Jam gali labai nepatikti. Jis mane perspėjo.
- Tai tu paslapčiomis nuo Cheko prekiauji?
Apžora ėmė pritariamai linksėti galva. Netikėjau nė vienu jo žodžiu. Be abejo, Alfonsas Vadoklis jį primokė, ką reikia sakyti, jei įkliūtų. Galiu kirsti lažybų, kad tai buvo jų abiejų biznelis. O gal pašvinkusi žuvelė Chekas jau seniai šitais kvaišalais prekiavo? Gal dar prie Kapo?
- Koks čia mėšlas? Kokainas? Heroinas?
- Bose, juk jūs ne narkomanas? Kam jums tie milteliai?
Susikišau paketukus į kišenę ir pasijutau žymiai tvirčiau. Netgi turėjau kantrybės laukti Cheko. Su juo bus daug sunkesnis pokalbis. Tačiau buvau viskam pasirengęs.
