Remigijus RAINYS
Pačiame Tauragės rajone esančio Dauglaukio kaimo centre dar 2002 metais turėjo iškilti baltas kryžius, turėjęs simbolizuoti sovietinių kolūkių žlugimą ir naujo gyvenimo Lietuvos kaime pradžią. Taip bent savo sutartyje su kadaise kolūkio milijonieriaus "Raudonoji žvaigždė" vietoje įsisteigusios žemės ūkio bendrovės vadovybe buvo įsipareigojusi Tauragės UAB "Statyba". Tauragiškiai už 20 250 litų nusipirko nugriovimui pačiame gyvenvietės centre stūksančius nebaigtus statyti kultūros namus, kurie daug metų iro taip ir "nepakišti" po stogu. Išsivežę statybines medžiagas, bendrovės "Statyba" žmonės turėjo statybvietę išlyginti, užsėti ją veja ir pačiame centre pastatyti milžinišką baltą kryžių.
Stogo uždengti nesuspėjo
Sumanymas statyti naujus kultūros namus dauglaukiškiams kilo dar paskutinį sovietmečio penkmetį. Tuomet kolūkio kasa net braškėjo nuo rublių, o žmonės ilgai ginčijosi, kur geriausia juos investuoti. Vieni siūlė pirmiausia pasistatyti universalią sporto salę, kurioje galėtų vykti ir kultūriniai renginiai, kiti norėjo pirties. Atsirado ir plaukimo entuziastų, kurie ragino pirmiausiai pasistatyti baseiną, tačiau nulėmė tuometinio kolūkio pirmininko Kazimiero Vaičiulio nuomonė, kad reikalingiausi prestižiniai kultūros namai, į kurių salę būtų negėda pasikviesti meno kolektyvų ne tik iš Tauragės, bet ir iš pačios sostinės. Patvirtinus visus reikalingus dokumentus, naujieji rūmai, statomi Tarpkolūkinės statybos organizacijos specialistų, kilo kaip ant mielių. Jau buvo pradėtos planuoti būsimų įkurtuvių iškilmės, tačiau tuo metu Lietuva tapo nepriklausoma, o netrukus beviltiškai nuvertėjo rubliai, tad nebeužteko lėšų net beveik užbaigto pastato stogui. Vietoj "Raudonosios žvaigždės" sukurta žemės ūkio bendrovė tęsti statybų nebeįstengė ir kultūros namai buvo palikti lietaus bei sniego valiai. O gamtos gaivalai šiems neprižiūrimiems rūmams buvo negailestingi ir kasmet jie vis labiau nyko.
Dingo kaip į vandenį
Pradžioje Jono Šepučio vadovaujamos "Statybos" žmonės kultūros namus pradėjo ardyti labai uoliai, tačiau netrukus jiems iškilo teisinių problemų, nes jie neturėjo jokių nuosavybės dokumentų - tik "namudinę" sutartį su tuometiniu ŽŪB bendrovės vadovu Pranu Bučinsku. Nebaigtos statybos ŽŪB nebuvo įteisinusi, tad pasirodė, jog vos ne pačiu didžiausiu Dauglaukio statiniu turėjęs tapti pastatas oficialiai tarsi neegzistuoja. Kiek vėliau bankrutavo ir pati "Statyba", o jos vadas J. Šeputis išvyko gyventi nežinia kur. Beje, teisėsaugininkai net neįsitikinę, kad būtent jis ir liko likviduojamos įmonės administratoriumi, todėl dabar bando tai išsiaiškinti Registro tarnyboje. Subyrėjo ir Dauglaukio žemės ūkio bendrovė, prieš tai suspėjusi net kelis kartus išsiųsti raštus rajono valdžiai su prašymais nugriauti vis didesnį pavojų keliantį monstrą. Netylėjo ir aktyvūs vietinės bendruomenės žmonės - siuntė raštus, rinko parašus, tačiau viskas buvo veltui. Valdžia bet kokių sprendimų kratėsi dangstydamasi privačios nuosavybės skydu: esą reikia surasti J. Šeputį ir priversti jį vykdyti savo įsipareigojimus, tačiau kas tai turi padaryti, taip ir nebuvo įvardinta.
Surado pelningo uždarbio šaltinį
O kol buvo rašomi raštai ir kurpiami formalūs atsakymai į juos, nebaigtais statyti rūmais džiaugėsi tik vaikai ir paaugliai. Pirmieji ten sulėkdavo pažaisti, o antrieji - parūkyti kuo toliau nuo tėvų ir pedagogų akių. Mokytojai ir tėvai savo atžaloms ten lankytis drausdavo, tačiau tų draudimų mažai kas paisydavo. Neseniai kultūros namai jauniesiems dauglaukiškiams tapo pelningu pajamų šaltiniu. Apylinkėse pasirodė geri dėdės, kurie vaikams siūlė pinigų už kiekvieną iš griuvėsių išluptą ir nuvalytą plytą. Apie verslo apimtis bylojo vien tai, jog prie kultūros namų dažnokai buvo pastatomos automobilinės ar traktorių priekabos, į kurias mažamečiai "verslininkai" krovė plytas. Nors už vieną plytą supirkėjai mokėjo tik iki 35 centų, tačiau pasistengę berniukai per dieną jiems parduodavo net po tris šimtus plytų kiekvienas.
Juozukui reikėjo pinigų
Kam kam, o keturiolikamečiam Dauglaukio pagrindinės mokyklos aštuntokui Juozukui pinigų tikrai reikėjo. Iš aštuonių vaikų šeimos kilęs paauglys gyveno su tėvu Antanu Kybartu, traktorininko darbo netekusiu suirus bendrovei ir nuo to laiko besiverčiančiu tik atsitiktiniais uždarbiais. Kartais paulioti mėgusių Kybartų šeimą išardė netoliese gyvenęs kaimynas, prieš 10 metų paviliojęs 8 vaikų motiną Reginą ir su ja išsikėlęs gyventi į kitą kaimą. Tuo metu viena dukra jau buvo suaugusi, o iš septynių su motina išvykusių nepilnamečių penki netrukus parbėgo į tėvo namus. Su jais grįžo ir mažasis Juozukas, anot jo tetos Stanislavos Ščiukienės, patėvio namuose ištvėręs tik parą. Stanislova, kurią vaikai iki šiol meiliai vadina tik kūmute, ir ėmė rūpintis brolėnais, kuriems reikėjo ne tik pavalgyti, bet ir moteriško švelnumo. Moteriškė neslepia, kad brolis kartais mėgo išgerti, tad vaikai karštimo dažniausiai užsrėbdavo tik jos namuose. Mažiausią iš jų, Juozuką, Stanislava pati vedė ir į pirmąją klasę, ir prie Pirmosios Komunijos, rūpindavosi, kai vaikas sirgdavo. Moteris sakė, kad berniukas augo geras ir nebuvo išrankus. Iki šiol jo mėgiamiausias valgis buvo arbata ir batono riekelė su cukrumi. Po neseniai persirgtos geltos Juozui teko atsisakyti ir šio malonumo, nes medikai draudė valgyti Viską, kas sūru ir saldu. Nors broliams ir seserims tapus pilnamečiais ir Stanislavai, ir tėvui pasidarė kiek lengviau, atliekamų litų namuose nebuvo, tad paauglys stengėsi savarankiškai užsidirbti ir batams, ir rūbams. Todėl dažną popietę Juozukas vienas ar su draugais traukdavo į kultūros namų griuvėsius su plaktuku rankoje ir uoliai valė plytas. Tiesa, prieš tai jis niekuomet nepamiršdavo savo kūmutei prikapoti malkų ir parnešti vandens, nes tai buvo jo kasdieninė pareiga. Lupdamas ir valydamas plytas, Juozukas neseniai nusipirko naujas kelnes ir batus. Tėvas ragino sūnų liautis rizikuoti karstantis po vis labiau yrančius griuvėsius, kuriuose nuolat nugriūdavo kokia siena ar nukrisdavo perdangos plokštė. Gaterininku dirbantis vyresnysis Juozuko brolis Rimas sakė, kad nelaimės dieną paauglys tėvui prižadėjo į kultūros namus einąs paskutinį kartą.
Draugas suspėjo atšokti
Tą dieną Juozas mūrą ardė su dešimtoku Gediminu. Tuo momentu, kai Juozas sėdėdamas valė eilinę plytą, o jo bičiulis stovėjo šalia, viršuje pasigirdo kažkoks pokštelėjimas ir tiesiai ant jų nukrito plytų luitas. Paskutiniu momentu Gediminas atšoko į šalį, o Juozukas atsikelti nebesuspėjo. Kritulys užgriuvo dešiniąją paauglio koją sutrupindamas ją iki pačios kirkšnies. Gediminas sugebėjo ištraukti bičiulį iš po griuvėsių krūvos ir nuskubėjo į arčiausiai stovinčius namus kviesti pagalbos. Nors sužeistasis buvo nugabentas į Tauragės ligoninę, kur vietos medikai, konstatavę sunkią Juozuko būklę, skubiai nusiuntė jį labiau patyrusių ir geresnę įrangą turinčių Klaipėdos gydytojų žinion, tačiau pastarųjų pastangos išgelbėti nelaimėlio gyvybę buvo bevaisės. Po kurio laiko Juozukas ligoninėje mirė. Besiruošiant laidotuvėms toje vietoje, kur plytos prislėgė paauglį, buvo padėtas krepšelis su gėlėmis ir uždegta žvakelė. Tačiau kai laidotuvių ceremonija pajudėjo iš bažnyčios, nuo sienos atitrūko dar vienas luitas ir juos sutraiškė. Tarsi primindami apie savo keliamą pavojų, kultūros namai sparčiai griūva ir toliau. Antrąją Velykų dieną šalia gyvenanti Salomėja Šikšnienė apie pusę antros dienos jau ruošėsi popiečio pogulio, kai toje pusėje vėl išgirdo trenksmą. Moteris sakė, kad pradžioje nusprendė neiti pasižiūrėti, kas atsitiko, tačiau netrukus taip trinktelėjo, kad net sudrebėjo visa lova. Sunkiai vaikščiojanti senolė išskubėjo iš namų ir pamatė ties viena kultūros namų siena pakilusį dulkių kamuolį. Netrukus iš visų pusių subėgo kaimynai. Žmonės pamatė, kad nuvirto beveik visa pastato siena ir iš antrojo aukšto nukrito kelios perdangos plokštės. Kaimo vyrai tariasi spjauti į visokius išvedžiojimus apie šventą privačios nuosavybės teisę ir kurią naktį traktoriais sugriauti pavojingąjį statinį, kad jis nepasiglemžtų daugiau aukų. O tokių būgštavimų tikrai yra, nes apklausiami Dauglaukio vaikai nė žodeliu neprasitarė apie tuos, kurie užsisakinėjo pas juos plytas. Vaikinai nenori prarasti pelningo uždarbio, tad galima neabejoti, kad netrukus jie su plaktukais rankose vėl patrauks į pražūtingąjį statinį.
Kaltųjų nėra?
Tauragės policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis vykdomas tik dėl Juozuko mirties priežasties nustatymo. Mūsų baudžiamieji įstatymai nenumato jokios atsakomybės dėl pastato griūties. Tad net jei ir būtų surastas paslaptingasis Jonas Šeputis, jis dėl vaiko mirties nebūtų kaltinamas. Atsakomybėn galima patraukti tik "darbdavius", paaugliams neužtikrinusius saugaus darbo sąlygų, tačiau oficialių darbdavių nėra, o apie tuos, kurie supirkinėdavo plytas, vaikai tyli. Atkūrus nepriklausomybę dėl mūsų valdininkų neūkiškumo ir nenoro ką nors spręsti Lietuvoje vėjais paleista jau daug turto. Daugybė fermų, sandėlių, plytinių, ūkinės ir kultūrinės paskirties pastatų buvo skubiai "prichvatizuoti", o vėliau, nesuradus, kaip juos panaudoti, ar nesulaukus pirkėjų, nugriauti ar sugriuvo patys, kartais pasiglemždami ir žmonių gyvybes. Tauragės rajone Juozo Kybarto auka - pirmoji, tačiau savo grobio dar tyko ne tik kultūros namai Dauglaukyje, bet ir apgriautos kareivinės Tauragės dvare, pastatai Vytauto gatvėje. Jau pradėtas siaubti ir buvusios Pilaitės pagrindinės mokyklos pastatas. Jei skubiai nebus imtasi atitinkamų veiksmų, kryžių padaugės ne centrinėse kaimų ir gyvenviečių aikštėse, o kapinėse ant šviežiai supiltų kapų.
