Rimantas VENCLOVAS
Praėjusį savaitgalį, naktį iš šeštadienio į sekmadienį, plėšikai siautėjo Kėdainių rajono Vincentavos kaime.
Šalia kelio, nuo autostrados Kaunas - Klaipėda vedančio į Josvainius, vienišoje prie miškelio esančioje Vytauto Kiecioriaus (79 m.) sodyboje naktį pasigirdo beldimas į duris. Šeimininkui pasiteiravus, kas čia tokie, pasigirdo prašymas atidaryti, nes žvyrkelyje esą įvykusi avarija, reikia pagalbos, yra sužeistų, gal galintys paskambinti į Čekiškę draugams... Niekad prašančiam pagalbos žmogui šeimininkas neatsisakydavo padėti - tuo labiau, kad tikros pagalbos reikėję jau nekart, šiame vingiuotame žvyrkelyje įvykus tikroms avarijoms. Nieko blogo neįtardamas Vytautas atvėrė duris... Į vidų įvirto du veidus po kaukėmis slepiantys jaunuoliai, ginkluoti peiliais, o trečiasis buvo be kaukės, bet rankoje ištiesęs dujų balionėlį, papurškė tiesiai šeimininkui į veidą.
- Pastebėjau tik į mane atkištus kaukėtųjų plėšikų peilius, vadinamus "finkomis", ir tada pajutau aštrų akis ir kvėpavimo takus deginantį dujų kvapą, - pasakojo dar tvirtas, visą gyvenimą čia eiguliu pradirbęs vyriškis. - Plėšikai vienas per kitą garsiau reikalavo atiduoti pinigus, brangenybes, vertingus daiktus. Parodžiau pakabintame švarke paliktą piniginę su pensijos likučiais, iš viso apie 130 litų, mobilųjį telefoną "Nokia". To atvykėliams nepakako - liepė duoti daugiau. Akys ašarojo, mačiau tik prieš mane švysčiojančius peilius ir girdėjau riksmą, "Kur brangenybės"!" Bandžiau aiškinti, kad dar negavęs pensijos, piniginėje visi mano pinigai, ir jokių brangenybių gyvenime neturėjau. O jie vis grasino, kad nužudys, padegs namą. Tada visi trys išvirto į lauką pasitarti. Gyvenime neturėjau tokios baimės ir laukiau tik mirties. Puoliau prie kibiro su vandeniu praust akių ir veido, kaip nors numalšinti nežmonišką deginimą. Girdėjau lauke juos tariantis, ką daryti. Užkabinau namelio duris iš vidaus. Patampę užkabintas duris, plėšikai, šaukdami atiduoti litus, eidami aplink namą, išdaužė visus langus, vis grasindami padegti. Vėliau vėl susirinko versti duris, tada aš nėriau pro išdaužtą langą ir tamsoje, pasilenkęs pro javus bei pievas, sprukau pas kaimynus, gyvenančius bene už poros kilometrų. Jau pas kaimynus, kviečiant policijos pagalbą, išgirdau, kaip draskosi šunys pas kaimynę Pauliukaitienę. Supratau, kad plėšikai jau tikriausiai apsilankė pas ją... Tiek metų pragyventa ramiai prie pat miško ir niekada neteko pamatyti tokių sužvėrėjusių plėšikų. Vagys, tiesa, sodyboje lankėsi gal prieš porą metų. Tada buvau išvažiavęs į malūną parsivežti sėlenų veršiui, o grįžęs parsivežtų sėlenų jau nebeturėjau kam šerti - veršis buvo dingęs. Pranešiau policijai, bet po tyrimo sulaukiau tik rašto, kad byla nutraukta, o veršis taip ir nesurastas. Ir dabar atvykus policija pasiūlė man, kad reikėjo pilti ant plėšikų kokios sieros rūgšties. O kur tos rūgšties gausiu ir kaip aš ją pilstysiu, jei pats dujomis apakintas!.. Kad pagaučiau - pražiodyčiau ir į gerklę pripilčiau! - šmaikštavo nukentėjęs Vytautas. - Prašiau policijos nors kokio seno brauningo, kad galėčiau apsiginti, tai pasiūlė kreiptis į Seimą. Žinau, Seimas neduos, nes bijo, kad tokie pensininkai gavę ginklus valdžios nenuverstų. Būdamas eiguliu ginklą visada turėjau, moku juo naudotis, juk tikrai tokioj nuošalioj sodyboj jis labai reikalingas atsiginti nuo tokių įsibrovėlių. Dabar net nenakvoju savo namuose.
Buvęs eigulys, kuriam plėšikai išnešė paskutines santaupas ir telefoną, net stiklų įstiklinti langams neįstengia nusipirkti - tenka langus "lopyti" iš kelių seno stiklo gabalų.
Plėšikams nepakako menko Vytauto turto - jie su ta pačia istorija apie avariją ir sužeistą vairuotoją jau brovėsi į vos už kilometro esančią to paties kaimo gyventojos Janinos Pauliukaitienės (80 m.) sodybą. Čia gyvenančią Janiną, nevaikščiojančią invalidę, patyrusią porą insultų, jau 7 metai slaugo kėdainiškė Jadvyga Brazaitienė (67 m.). Moterys ilgai vakarojo, žiūrėjo vienintelį "langą į pasaulį" - televizorių.
- Rodė vakare tokį įdomų filmą, ilgai žiūrėjome, o vos išjungėme televizorių, susiruošėm miegoti, kai išgirdau beldimą į langą ir baisų šunų lojimą, - pasakojo J. Brazaitienė. - Vyras už lango prašė atidaryti duris, leisti paskambinti, duoti binto, skudurų, vaistų avarijoj nukentėjusiajam. Girdėjau, kad ne vienas ir su kažkuo už lango tariasi. Aš pasiūliau eiti kitur, pas kaimynus, kur yra vyrų, turi traktorių, mašiną - tie galės padėti jų avarijoje. Staiga dužo lango stiklas, o vidinis langas su visu rėmu įlėkė vidun ir sudužo. Per langą plėšikai pradėjo reikalauti pinigų, bet į vidų nelindo. Pro išdaužtą langą viduje pamatę televizorių, pareikalavo atiduoti. Pati padaviau televizorių pro išdaužtą skylę lange. Girdėjau raginimus greičiau duoti pinigų, grasinimus padegti trobą. Nepadėjo jokie maldavimai, jog mes čia dvi invalidės ir jokių pinigų neturime. Nuo laikomų dviejų šunų keliamo triukšmo skambėjo visa Vincentava. Gal tai pabaidė plėšikus - jie dar kurį laiką tarėsi už lango, ką daryti, girdėjosi tik "greičiau". Po to, kai viskas aptilo, paskambinau dukrai į Kėdainius. Netruko ir iš kaimo atvažiuoti kaimynė su automobiliu, pažiūrėti, kodėl kilęs toks triukšmas. Važiuodama kaimynė dar matė nuvažiuojantį ir plėšikų automobilį. Vos per penkiolika minučių iš Kėdainių atlėkė ir dukra su žentu, o štai policijos laukėme gal pusantros valandos. Nors netekome televizoriaus, laimė, kad šis stresas neįveikė mano globojamos namo savininkės Janinos. Jai toks išgąstis galėjo būti lemtingas. Ir taip jau nevaikštanti, nevaldanti nei kojų, nei rankų senolė, kuriai reikalinga mano nuolatinė priežiūra, apsiprato su šiuo plėšikų išpuoliu, rodos, susitaikė ir su televizoriaus netektimi. Išsinešdinus plėšikams, pirmiausia nuskubėjau į tvartelį pažiūrėti, ar nepavogė mūsų maitintojos karvutės.
Kėdainių rajono policijos pareigūnai per dvi paras sugebėjo nustatyti ir sulaikyti nusikaltėlius, kurie šiurpino ir apiplėšė Vincentavos kaimo vienkiemių gyventojus. Po poros dienų visi trys plėšikai sulaikyti, surasti ir vogti daiktai. Plėšikai savo jaunu amžiumi nustebino ir pačius pareigūnus. Senukus skriaudė vaikigaliai. Vienas iš to paties Vincentavos kaimo, kiti du - atvažiavę iš Kauno rajono. Gaila, bet Spaudos įstatymas draudžia minėti nusikaltusių nepilnamečių pavardes.
O išgąsdinti kaimiečiai bijo vieni nakvoti, nes ieškančiųjų lengvo grobio nė kiek nemažėja. Vieniši pensininkai, invalidai, nenorėdami būti suluošinti ar nužudyti, atiduoda pensijas, paskutines kapeikas, kurias visokie plėšikėliai paverčia alkoholiu ar narkotikais.
