Ramutės PEČELIŪNIENĖS ir Vlado GESAIČIO fotoreportažas
Prieš kurį laiką į Miroslavo (Alytaus r.) seniūnijos centrą atkakusi 75 metų Vera Kančienė verkdama pasiskundė seniūnui, jog ją žiauriai sumušė netikra marti - tiktai šešeriais metais už netikrą anytą jaunesnė sūnaus Vito sugyventinė Bronė Kaminskienė. Liedama graudžias ašaras senolė bėdojo, jog po baisaus teroro visą savaitę turėjo gydytis, kad pakiltų iš lovos ir rastų jėgų ateiti pas seniūną prašyti pagalbos... Kad baisiai apleistoje senolės sodyboje (beje, gyvenamasis namas padalintas jai ir sūnui) dedasi tokie dalykai, Miroslavo viršininkui (taip jį vadina daugelis gyventojų, ypač kaltininkais save laikančių "pijokėlių") Jonui Junavičiui buvo gerai žinoma. Beje, dar geriau žinoma ir tai, kad panašius konfliktus, už kuriuos kvepia baudžiamoji atsakomybė, turėtų narplioti policijos pareigūnai, tačiau atrodo, kad jiems tokia kaimo kasdienybė jau gerokai įgrisusi. Todėl seniūnas eilinį kartą išvyko "gesinti gaisro", o kartu su juo "viešnagėn" įsiprašė ir "Akistatos" komanda...
Niekas neskubėjo tiesti kilimo...
Dirmiškių kaimas, kuriame gyvena Vera, jos "kakalius" Antanas ir sūnus Vitas, pastarojo sugyventinė Bronė, šios duktė Irena ir į svečius dažnai užeinantis dar gana jaunas basakojis kaimynas, įsikūręs pačiame Alytaus rajono pakraštyje, už miške pasislėpusio vaizdingo Jotvingių piliakalnio. Seniūnas džiaugėsi, kad visa ši "pijokų irštva" - ne kur nors gyvenvietės centre, o mažai kam pasiekiamame pašalyje. Pirmoji užduotis, kurią mums teko įveikti - tai įvažiavus į sodybos kiemą išlipti iš automobilio... Griūvančių pastatų įrėmintas kiemas buvo tiesiog užtvindytas purvu... Deja, niekas nei kilimėlio, nei lentos nepatiesė, žvyriuko nepapylė... Už trobos langų girdėjosi triukšmingas klegesys - išgertuvės buvo gerokai įsisiūbavusios. Kampiniame kambarėlyje kojas apsupęs striuke, sklaidydamas pageltusių laikraščių puslapius, lovoje gulėjo Antanas. Kažkodėl už sienos lėbaujančiai kompanijai jis netiko (o gal ji jam?..). Barzdotas, sunkiai nuspėjamo amžiaus vyriškis atrodė net kiek išsigandęs - tiktai pusbalsiu pašnibždėjo, jog "ten jie visi", leisdamas suprasti, kad iš tos kompanijos visko galima tikėtis.
Šeimininkę grasina sukapoti
Nors vidun mūsų niekas neįsileido, pamatę svečius sugėrovai, lyg kokie žirniai, vienas paskui kitą pabiro į kiemą. Vieni purvą brido basi, kiti negailėjo pajuodusių "pančiakų" - tiktai Vitas avėjo guminius aulinius... Visi buvo gerokai įkaušę - Vitas, Irena vaikščiojo svyrinėdami, o, pavyzdžiui, Bronei pilstukas visiškai "atėmė kojas". Todėl ji per kiemą rėpliojo keturiomis. Kol pastaroji nesusidūrė su anyta, pasirodė besanti gana linksma moteriškaitė ir mielai pozavo fotografui. Labiausiai mūsų apilankymu buvo nepatenkintas Vitas. Jis vis bandė iškrapštyti neprašytus svečius iš kiemo... Netrukus iš labiau į tvartą panašios lauko virtuvės nedrąsiai išlindo Vera. Nežinia kiek dienų nei vandens, nei muilo nemačiusi senolė braukdama ašaras skundėsi, jog sūnus su marčia grasina ją papjauti, sukapoti į gabalus ir sumesti į šulinį, jog jie (taip pat ir Bronės duktė Irena) muša moterį ir veja ją iš šių namų. Esą visas šis smurtas ypač suaktyvėja tada, kai kasdien girtaujanti kompanija pristinga užkandos ir jos ima reikalauti iš Veros, o kadangi dažniausiai ši nieko valgomo neturinti, todėl ir užsitraukianti girtuoklių rūstybę... Ims vieną kartą ir suvalgys ją. Garbaus amžiaus sulaukusi, tik nelabai garbingoje aplinkoje gyvenanti moteris liejo purvinas ašaras, tačiau jomis nė kiek nesugraudino savo sūnaus, kuris, nevalingai knapsėdamas galva, tikino ją tikrai išvysiąs iš namų arba įmesiąs į šulinį... Anytą paskutiniais žodžiais keikė ir nuo jos savo išvaizda beveik nė kiek nesiskirianti Bronė. Pastaroji tvirtino su Vera gerai sutarusi tol, kol jai duodavusi pieno ir "smetonos", o kai šių gėrybių šaltinis išseko, senolė pradėjo pykti... Beje, paklausta, kokia gi proga išgertuvės, Bronė išrėžė švenčianti savo gimtadienį. Iš pradžių sakė, kad tądien jai sukako 60 metų, paskui pasitaisė ir save pasendino dar penkeriais metais. Tačiau dokumentai rodo, kad laike pasiklydusi moteriškė šiame pasaulyje gyvena jau 69 metus... Nieko nuostabaus - alkoholis gali aptemdyti ne tik protą, bet ir atmintį...
Nesantaiką kuria meilė?
Dar kiek laiko pabendravus su nelabai svetinga, bet ir nelabai agresyvia Kompanija, pagaliau paaiškėjo galbūt pagrindinė šių gyventojų nesantaikos priežastis. Kai kieme pasirodė Antanas (jis nedrąsiai išlindo iš sugyventinei priklausančio kambarėlio), mostelėjusi jo pusėn Vera prisipažino, jog Bronė tą vyrą dažnai atsiviliojanti į savo namo pusę (didesnioji pastato dalis priklauso Vitui, tai, vadinasi, ir jo sugyventinei Bronei). Kai barzdočius užeinantis, Bronė nugirdanti Vitą, kad šis greičiau užmigtų, ir su Antanu linksmai leidžianti laiką. Dėl šios išdavystės Vera ir pyksta... Žodžiu, pagaliau paaiškėjo, kad abi moterys pešasi dėl vieno gerokai už jas jaunesnio vyro... Bet kaip ten yra iš tikrųjų, žino tik jos pačios. Prisakę nesipykti, nesimušti, nekapoti motinos ir nesumesti jos į šulinį bei pagrasinus, jog už smurtą ar dar baisesnius nusikaltimus gali tekti gyventi už grotų, kur niekas neskubės atnešti nei pilstuko, nei užkandos, išvažiavome... Netrukus pakelėje, Jotvingių piliakalnio papėdėje, pamatėme nelygioje kovoje su pilstuku kritusią Ireną. Ji miegojo kietai - tarsi kelių mėnesių kūdikis. Tikriausiai sapnavo savo keturis vaikus, kurie pamainomis kremta kalėjimo duoną, o gal visai neseniai nuo pilstuko mirusį sutuoktinį... Paskui pralenkėme paslaptingai iš minėtos sodybos pradingusį Antaną. Jis žingsniavo su jauna mergaičiuke, bet jau mama - to basakojo kaimyno seserimi... Sesers ir brolio gimdytoją taip pat į kapus nuvarė alkoholis... Taigi tikriausiai daugiau pavyzdžių nereikia, kad žinotumėt, kas valdo kai kurių kaimo žmonių gyvenimus...
