Panelės Ievos Evelinos nebuvo namuose, tad turėjau pats atsirakinti duris. Kur ją velnias nešioja? Apžiūrėjau šaldytuvą, radau rūkytos dešros ir fermentinio sūrio. Nelaukia pilnapadė šliundra! Užsirūstino, kad pasirinkau ne ją, o dažytą blondinę Ingeborgą. Velniai rautų, esu bosas ir darau, ką noriu! Panorėsiu ir išsprogdinsiu šį sumautą butuką! Būta čia ko!
Krištopaitytė parsirado po geros valandos.
- Kur šliundrinėjai? - paklausiau spoksodamas į televizorių, kur "Discovery" programa rodė naujos kartos anglų naikintuvus. Geras daikčiukas: gali kaip sraigtasparnis pakilti tiesiai į viršų arba nusileisti į tavo kiemą, gali kyboti ore arba akimirksniu pakeisti skridimo kryptį. Pašėlęs manevringumas.
- Ieškojau agentūrai patalpų.
- Radai?
- Radau, - sudėjo man ant pakaušio rankas Ievutė. - Keturių kambarių butą antrajame aukšte. Ir pro langus niekas nespoksos, ir lipti aukštai nereikės. Vieną kambarį paskyriau sau: ten bus biuras - modernus stalas, pora telefonų, kompiuteris, faksas, patogus minkštasuolis, jei klientui tektų palaukti, didelė pietų kraštų gėlė, gal net stambiažiedė magnolija. Žinoma, neapsieisime be remonto...
- Apsieisite, - kranktelėjau nepatenkintas.
- Fukai, tu nieko nesupranti, - nutvėrė už plaukų juočkė. - Kitiems vyrams vien tik nuo kopūstų kvapo praeina noras mylėtis. Ypač turtingiems ir pagyvenusiems. Viskas turi spindėti, žvilgėti, kvepėti: šampūnai, dezodorantai, veidrodžiai, spalvos, muzika.
- Svarbu ne sienos, o panos, - atkirtau suraukdamas nosį. - Jos turi spindėti, žvilgėti, kvepėti, gundyti, žavėti ir t. t. Tegu jos gerai išsiprausia ir nebedvokia "Vidurnakčiu", - nė pats nepajutau, kaip pakartojau Ingutės žodžius.
- Bet svarbiausia, kad šeimininkė paprašė už tris mėnesius į priekį...
- Ko? Pinigų? - pašokau įniršęs iš fotelio. - Gal jie visi išdurnėjo?! Pinigų, pinigų, pinigų! Šūdo, o ne pinigų! Neturiu nė cento. Prašyk Gitanos!
Panelė Ieva Evelina nustėrusi žiūrėjo į mane - turbūt pirmąsyk matė tokį nesitvardantį, tokį be niekur nieko įtūžusį, beveik psichuojantį.
- Bet kad niekur nerandu Gitanos, - nejučia ėmė teisintis. - Jos telefonas visą laiką tyli, o mobilusis išjungtas.
- Dulkinasi su kuo nors, štai ir viskas! - atšoviau ir vėl mėginau spoksoti į ekraną. - Argi nežinai, kokia ji kekšė?!
- Ak, štai kas tau nervus pagadino! - nusijuokė medaus statinaitė Ievutė, prisispausdama krūtimis man prie pakaušio. - O kad tu Ingą pielini, tai nieko? Gal Gitanai irgi norisi šviežienos?
- Užsičiaupk! Tavo reikalas mažas! Ir negink tos padraikos. Vieną dieną aš ją vis tiek išskrosiu!
Pilnapadė kekšė Evelina ketino dar kažką dviprasmiškai atkirsti, nes jai labai patikdavo žaismingai šnekučiuotis apie tokius dalykus, bet tuo metu koridoriuje reikliai sučirškė telefonas.
- Turbūt Gitana, - pliaukštelėjo man per petį juočkė šokėja. - Pajuto, kad mes ją apkalbam...
Valandėlę negalėjau suprasti, kas ten dedasi, nes Ieva Evelina iš pradžių tik mykė, o paskui jos balsas pasidarė verksmingas ir slopus. Paskui suvokiau, kad atsitiko kažkokia nelaimė, nes juočkė prakalbo apie ligoninę ir gydytojus. Ir vis šniurksėjo nosimi. Netrukus atslinko į kambarį ir tiesiog suzmego ant sofos.
- Kas? - paklausiau nekantriai, nes buvau pradėjęs įtarti, kad Evelinai kažkas pranešė apie jos netikros sesers Gitanos žūtį. Bet kodėl ligoninė ir daktarai? Nejaugi dvokiantis krokodilas Cinkas man būtų "priskiedęs miltų"?
- Inga, - sukūkčiojo panelė Krištopaitytė. - Pakliuvo į avariją ir...
- Kas? - riktelėjau dar kartą. - Inga? Ką čia kliedi? Ar pakvaišai?
- Skambino jos motina. Inga klinikose. Ją operuoja. Kažkas ant jos užvažiavo...
- Užvažiavo? - nutirpau visas. Mane čia krėtė šaltis, čia degino karštis. Kažkokia nesąmonė, absurdas! Dar jutau jos prisiglaudimą, jos lūpas ant skruosto. - Meluoji, padla! - surikau pašokdamas ir vėl žnekteldamas į fotelį. Pilkai melsvos šviesiaplaukės merginos akys žiūrėjo į mane, juokėsi, gundė. - Kur ji?
- Sakiau, klinikose. Chirurginiame...
- Važiuojam! Aš neleisiu, kad... Avarija? Kokia avarija?
- Nežinau, - papurtė galvą Ieva Evelina. - Taip sakė jos motina.
Po kelių minučių supratau, kad pats padarysiu avariją: akyse viskas šokinėjo, lakstė, maišėsi - žmonės, medžiai, mašinos. Honda žviegė stabdžiais, bet ir kiti automobiliai šniokštė iš baimės, blaškėsi į šonus, signalizavo. Juočkė šokėja visą laiką kūlė kumščiu į nugarą, bandydama atvesti mane į protą. Gerai, kad klinikos buvo čia pat.
- Beproti! - tratėjo iš siaubo dantimis Evelina. - Pats nori užsimušti ir mane užmušti?
Kaip vėliau pagalvojau, gal tatai būtų buvę geriau.
Užlėkėme laiptais į trečiąjį aukštą. Nutvėriau už rankos kažkokią seselę, pasimaišiusią kelyje.
- Kur Inga? - šūktelėjau ir tik dabar supratau, kad nežinau savo mylimosios pavardės. - Na ta, kurią atvežė po avarijos?
Seselė žiūrėjo į mane lyg į netekusį proto. Tikriausiai taip ir atrodžiau.
- Operacinėje.
- Operacinėje? Kur operacinė?
- Niekas ten jūsų neleis, - pasakė storulė raudonskruostė seselė, supratusi, ką ketinu daryti. - Prašom sėstis ir ramiai palaukti.
Labai nustebau, kai Ieva Evelina įsikabino man į parankę, pavedė kokius penkiasdešimt metrų ir pasodino ant dirbtine oda aptraukto suolo. Turbūt tokiais momentais moterų protas išlieka blaivesnis.
Lengva pasakyti, kad ramiai palauktum. Keliskart pašokau, perbėgau koridoriumi, netgi užlėkiau į ketvirtąjį ar penktąjį aukštą, nežinia ko ieškodamas. Juočkei šokėjai niekaip nepavyko manęs sutramdyti. Ji baisiausiai stebėjosi, matydama mane tokį pakvaišusį.
Pagaliau atsivėrė operacinės durys ir į koridorių išriedėjo vežimėlis. Jį lydėjo gydytojas ir dvi seselės. Viena nešė rankoje lašintuvą. Pripuoliau prie daktaro ir griebiau už alkūnės.
- Kas jai yra? - sušvokščiau persimainiusiu balsu.
- Kas jūs toks? - į mane žvelgė ramios, susikaupusios ir smarkiai pavargusios akys.
- Kas jai yra? - riktelėjau, vos tvardydamasis.
- Sulaužyti šonkauliai, sudaužyta galva, - lygiu balsu atsakė gydytojas.
Prie jo prišoko kažkokia pagyvenusi moteris ir ėmė klausinėti, ar mergaitė gyvens. Daktaras atkakliai tylėjo. Moteris pratrūko verksmu. Tikriausiai tai buvo Ingutės motina. Vežimėlį įstūmė į palatą ir mėgino uždaryti duris.
- Jums čia negalima, - pasakė aukštėlesnė seselė.
Ji, matyt, naiviai tikėjo, kad aš paklusiu. Inga buvo suvyniota į paklodes. Ją paguldė ant lovos, uždėjo deguonies kaukę, prijungė dar kažkokį aparatą. Pasigirdo karštligiškas, netolygus pypsėjimas. Tikriausiai širdis. Tarsi ji koptų į stačią kalvą. Kluptų, keltųsi, iš paskutiniųjų mėgintų nenukristi į prarają.
Vos tik gydytojas ir seselės pasitraukė į šoną, pripuoliau prie Ingutės. Ji buvo išblyškusi it popierius. Galva storai apvyniota marle, netgi kakta ir skruostai ištepti jodu ar dar kažkokiu mėšlu. Akys kietai užmerktos, styro tik mažytė riesta nosis. Pasilenkiau arčiau ir šūktelėjau:
- Kas tai padarė? Kas ant tavęs užvažiavo? Užmušiu!
Man pasivaideno, kad merginos vokai krustelėjo, tad dar garsiau surikau:
- Kas? Sakyk, Inga!
Tačiau viskas veltui: Ingeborgos veidas buvo bejausmis. Gal ji ir girdėjo mane, bet atsakyti nepajėgė. Niūriai ir ryžtingai nusiteikęs gydytojas žengtelėjo manęs link. Ir tą akimirką pasielgiau kaip beprotis, tarsi iš tiesų man viskas būtų susimaišę smegeninėje: nuplėšiau deguonies kaukę ir ėmiau bučiuoti vėsias, suglebusias Ingutės lūpas, tartum savo beprotybe būčiau galėjęs įkvėpti jai gyvybę. Kaip Dievas.
Gydytojas sugriebė mane už sprando ir kažką sušvokštė į pakaušį. Galėjau sutrinti jį į miltus, sutraiškyti lyg tarakoną. Bet jo desperatiška drąsa mane šiek tiek prablaivė: leidausi, kad Ieva Evelina išvestų į koridorių. Juočkės akyse žvilgėjo ašaros - nejaugi ir ji taip smarkiai susijaudino? O gal ją pribloškė mano beprotybė?
- Taip negalima, Fukai. Tu ją pribaigsi, - kartojo Krištopaitytė.
Sėdėjau ant dirbtine oda aptraukto suolo ir beprasmiškomis akimis vėpsojau į lubas. "Inga, Ingute, Inge, nepalik manęs, man taip šalta, - be paliovos galvoje sukosi kvailiausia mintis. - Kas norėjo, kad tavęs nebūtų, kas?"
Po pusvalandžio, o gal vėliau, iš palatos išėjo daktaras ir seselė. Kita, matyt, liko budėti. Ieva Evelina ir Ingos motina įslinko į vidų. Aš nėjau - nebuvau garantuotas, kad vėl nepadarysiu kokios kvailystės. Mano protas vis dar buvo sustingęs. "Jeigu ji numirs, jeigu ji numirs", - kartojau, bet nepajėgiau suprasti, kas bus, jeigu Ingutė numirs.
Paskui sugrįžo pilnapadė šokėja. Nieko gero negalėjau įžvelgti jos veide.
- Mes niekuo negalime jai padėti. Eime.
- Kur?
- Namo.
- Aš neturiu namų! - šūktelėjau kaip tikras debilas. - Aš nieko neturiu! Jūs viską turit, o aš - nieko! Valkata, benamis, idiotas!
- Raminkis, Fukai. Nepsichuok. Bus tų blondinių, - juočkė Ieva mėgino paglostyti man petį, bet aš kirtau jai per ranką.
- Pasitrauk, policijos kekše! - sukarkiau neatpažįstamu balsu. - Palik mane ramybėje! Eik po velnių! Nenoriu tavęs matyti!
Panelė Krištopaitytė dar kelias minutes pasisukiojo aplink mane, bet įsitikinusi, kad nekreipiu į ją dėmesio, nušliurino koridoriumi ir dingo. Suspaudžiau rankomis galvą, susiriečiau lyg nuo vidinio skausmo ir taip tūnojau. Kartkartėm pro šalį praklibikščiuodavo ramentais pasiramstanti žmogysta, pratarškėdavo ratukai, šmėsteldavo blatas chalatas, tačiau, dėkui Dievui, niekam aš neužkliuvau. Kiekvienam savas rūpestis, savas skausmas.
Vakare nupėdinau prie pooperacinės palatos ir pravėriau duris. Seselė skaitė laikraštį ir kilstelėjo į mane akis. Jos žvilgsnis neprieštaravo, kad įeičiau. Inga vis dar buvo balta nelygu cukrus, trūkčiojančiai alsavo, o aparatas pypsėjo užsikirsdamas. Pasitraukiau taburetę ir atsisėdau prie jos kojų. Taip niūksojau gerą valandą. Paskui ūmai plykstelėjo ugnis, sutraškėjo degdamos sausos šakos, į tamsų dangų ėmė lėkti žiežirbos, kurios išplėšdavo iš ten daugybę vaizdų ir garsų. Inga juokėsi, apsigobusi mano žalia medžiagine striuke, atstačiusi į laužą mažas rausvas pėdas su trumpais pirštais, jos akys paslaptingai žvilgėjo, raudono martinio taurėje šokčiojo liepsnos liežuviai, nejuntamas vėjas plaikstė ugnį, žybčiojo balti dantys, kresčiojo šviesūs plaukai, lūpos gundė ir viliojo. Kiek joje buvo gyvybės! Upė šniokštė ir gurgėjo, miškas siaudė, tamsa raudonai pulsavo, Ingos rankos buvo lyg dvi baltos paukštės, jos nusileido ant mano pečių, priartėjo džiaugsmu spindinčios akys, lūpų karštis nutvilkė smakrą ir skruostus... Tai buvo tikra beprotybė, nepajėgiau jos įveikti, nustumti į šalį, sugrįžti į temstančią palatą. Akyse mirgėjo žvaigždės, padūmavęs raudonis šovė į dangų, švelnios rankos glostė man pečius, spaudė prie krūtinės, širdys beprotiškai blaškėsi... To nemanoma buvo sustabdyti. Metalinis pypsėjimas liejosi, švilpė, švokštė, kimo, springo. Seselė išsigandusi žiūrėjo į aparatą. Pašoko ir išbėgo į koridorių. Ingos veidas persikreipė. Supratau, kad jei dar čia sėdėsiu, jos širdis neatlaikys. Tarpduryje susidūriau su gydytoju. Jis tarsi nematė manęs, puolė prie lovos.
- Ateikite rytoj. Tada bus aišku, - pasakė antra atskubėjusi seselė.
Keista, bet aš paklusau jos ramiam, beveik prašančiam balsui. Nusliūkinau koridoriumi ir nulipau laiptais žemyn. Paskui perkirtau tuščią, prietemoje skęstantį holą ir pastūmiau sunkias duris. Jos aimanuodamos atsivėrė. Dangus buvo pažemėjęs, iš visų pusių plaukė debesys.
Įlindau į hondą ir užsikniaubiau ant vairo. Ką turėjau daryti? Važiuoti pas juodąją šliundrą Eveliną? Ne! Nieku gyvu! Ar tik ne ji čia prikišo nagus? Pasamdė kokį nors bendrą juodviejų pažįstamą, kad tas užlėktų, kliudytų, partrenktų? Iš pavydo. Iš šlykštaus, juodo pavydo. Kad Ingutei nereikės atstatyti tarpkojo kiekvienam dvokiančiam kupranugariui. Kad mylėsis su mylimu žmogum. Kad ji bus mano...
Užsidegė langai ir žibintai, miestas nušvito, bet po valandos ar dviejų vėl pradėjo tamsėti. Buvau nejautrus, galva tuščia, raumenys sunkūs ir suglebę, tikriausiai jei kas būtų badęs adatomis, nieko nebūčiau jautęs. Dar plazdėjo mažytė viltis, tačiau ar galėjau ja tikėti?
Paskui, regis, užsnūdau. Pabudau nuo košmariško sapno: Inga maldavo nepaleisti, mūsų rankos slydo viena iš kitos, apačioje dundėjo akmenuota kalnų upė. Kažkas ją tempė žemyn, jos šviesūs plaukai plaikstėsi, akys buvo paklaikusios, ugnies liežuviai puldinėjo mums į veidus. "Laikyk! Laikyk mane!" - švokštė dusdama. Dar po akimirkos drėgna tamsa turėjo ją pasiglemžti...
Išlipau iš automobilio ir patrypčiojau vietoje. Šį kartą buvau visiškai bejėgis. Netgi turėdamas liepsnosvaidį nebūčiau galėjęs grumtis už Ingos Ingeborgos gyvybę. Ji nė kiek nepriklausė nuo manęs. Nuo mano jėgos, pykčio, ryžtingumo. Galėjau pasikliauti tik likimu. Švarpliadante ištvirkusia lemtimi...
Prieš rytą susapnavau Ingą. Ji grojo sidabrine dūdele. Ne, ne fleita, ne klarnetu, ne obojumi. Gal šiek tiek panašu į saksofoną. Minkštas, švelnus garsas, truputį melancholiškas, bet neliūdnas. Akys užmerktos, ilga balta suknelė, basos kojos žolėje, šviesūs plaukai - lyg nužydėjusios pienės galvutė. Supratau, kad ji mirė. Jau mirė.
Lauke pliaupė lietus. Buvo ką tik prašvitę. Vanduo žliaugė stiklais. Netgi kai išlipau į sūkuriuojančią balą, beveik nieko nebuvo matyti. Nusliūkinau prie ligoninės, tačiau visos durys buvo užrakintos. Vienas pabandžiau daužyti kumščiu ir šaukti. Bet niekas neišgirdo, niekas neatėjo. Nė vieno šviečiančio lango. Lietinga, pamišėliška ką tik išaušusio ryto prieblanda. Ir visur šniokščiantys, sūkuriuojantys juodo vandens upokšniai. Akimirką pasivaimėjo, kad jais gali plaukti išblyškę, pamėlę lavonai. Lyg didelės, šlykščiai balsvos, rauplėtos kirmėlės...
Vos tik atrakino duris, su pirmaisiais klinikų darbuotojais įsiveržiau į vidų. Nė kiek nenustebau, kai pamačiau, kad pooperacinė palata tuščia. Švari, baltai perklota lova. Užsimiegojusi naktinė seselė pasakė, kad Ingą prieš rytą išvežė į Reanimacijos skyrių. Ten labai griežto veido gydytoja tik skėstelėjo rankomis: jie nieko nebegalėję padėti. Po poros valandų galėsiu pasiimti iš morgo. Bet geriau pirma nusipirkti karstą. Ar tai mano žmona?
Kaip praėjo tos dvi valandos? Nė pats nežinau. Turbūt bestypsant ir beslampinėjant požeminiu tuneliu. Tarsi tai būtų kelionė į Hado karalystę. O Inga Ingeborga - Euridikė. Švelnioji miško deivė. Žila, energinga, su nuolat krintančiais nuo nosies akiniais gydytoja nė kiek nenustebo, pamačiusi mane tokį prislėgtą, tiesiog sukrypusį. Matyt, dauguma mirusiųjų artimųjų taip pasijusdavo atsidūrę morge.
- Pavardė?
- Inga, - sumykiau ir nutilau.
Gydytoja dėbtelėjo į mane pro akinių viršų ir pradėjo vartyti popierius.
- Bareikytė. Jos pavardė - Bareikytė, - pakartojo, tarsi norėdama, kad geriau įsidėmėčiau. - Jos dokumentai nesutvarkyti. Teks palaukti.
- Norėčiau tik pažiūrėti.
Gydytojos nenustebino toks keistas mano noras. Ji turbūt palaikė mane nelaimingu įsimylėjėliu. Ne vyru, ne broliu ir net ne draugu.
- Gerai, - ir paskubom nužingsniavo į kitą patalpą.
Tai buvo šaldytuvų skyrius. Ištraukė dėžę, panašią į siaurą, ilgą stalčių, ir atmetė nuo veido drobulę. Inga buvo balta lyg snieguolė, su apšarmojusiomis blakstienomis. Balta tarsi nuotaka. Viskas, baigta, pagalvojau ir linktelėjau galvą. Gydytoja įstūmė šaldytuvą atgal. Vis dėlto neištvėrė ir paklausė:
- Kas ji jums?
- Sužadėtinė.
Gydytoja gūžtelėjo pečiais, pasitaisė krintančius akinius ir išskubėjo pro duris.
Išėjau į lauką. Nebelijo. Netgi pro debesis žvilgčiojo saulė. Kokia graži tavo pavardė, Ingute, pasakiau pats sau. Bareikytė. Inga Bareikytė. Tiesiog dieviška. Nebepagimdysi man seilėto, snarglėto berniūkščio, juokingai judinančio trumpus pirščiukus. Ak tu, trenkta dažyta blondine, besmegene deive...
