Ši savaitgalį Vilniuje vyks IV Lietuvos moterų suvažiavimas, o jo programoje bus ir neeilinis renginys - simpoziumas „Moterys ir mokslas“, kurį rengia Vilniaus universitetas, Lietuvos mokslų akademija, „Soroptimist International“ Lietuvos sąjunga.
Simpoziume dalyvaus pagal itin griežtus tris kriterijus pakviestos mokslininkės. Lietuvos mokslo elitas - daktarės arba habilituotos daktarės, profesorės, kurios yra ir tarptautinių projektų Lietuvoje vadovės, aktyviai publikuoja savo darbus Lietuvos ir tarptautinėje akademinėje spaudoje, - bandys simpoziume rasti kelius, kaip paskatinti moterų mokslininkių aktyvumą.
Šio simpoziumo organizacinio komiteto narė, vienintelė Lietuvoje moteris - Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, Mokslų akademijos viceprezidentė Veronika Vasiliauskienė pažymi, kad simpoziume dalyvaus apie tris dešimtis mokslininkių, „įveikusių“ atranką. Akademikė sako, kad receptų, galinčių mokslininkėms suteikti lygias galimybes moksle, nežino, ir tikisi, kad simpoziume bus apsvarstytos bent galimų sprendimų gairės.
V. Vasiliauskienė simpoziumo išvakarėse sutiko atsakyti į „Omni.lt“ klausimus.
Ar galima sakyti, kad artėjančiame simpoziume bus svarstomos ne problemos, o siūlomi keliai, kaip pasiekti, kad aktyvių mokslininkių mokslinėje aplinkoje būtų daugiau, negu yra dabar? Ar simpoziume jūs tik užfiksuosite tokį norą, ar ir pateiksite būdus, kaip tą galima padaryti?
Aš manau, kad tai turėtų būti vienas iš svarbiausių mūsų svarstomų klausimų. Susipažinau su mokslininkių, kurios žada atvykti į simpoziumą, siūlymais - jos siūlo nustatyti kvotas, kiek turi būti moterų mokslo įstaigos administracijoje. Bet kas gi yra kvota? Šis sprendimas buvo labai populiarus tarybiniais metais: nustatyti, kiek moterų turi būti Aukščiausiojoje Taryboje, administracijoje, kiek, koks procentas darbininkių ir pan. Bet ar galim dabar remtis vien kvota? Reiktų labai pamąstyti ir atsižvelgti į visus kriterijus. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip nustatyti kvotą Mokslų akademijoje. Dabar Mokslų akademijoje mūsų, moterų, tėra dešimt, o statutinis narių skaičius - 150. Lietuvos mokslų akademija yra klasikinė akademija, tikrieji nariai (akademikai) ir nariai korespondentai yra renkami. Rinkimai yra numatyti pagal pasiekimus, mokslo laimėjimus ir paskelbtus straipsnius. Ir save gerbianti moteris kažin ar norės tapti akademijos nare pagal „moterišką“ kvotą. Ar ji yra silpnesnė mokslininkė nei kandidatuojantis vyras? Aš to nenorėčiau - pati konkuravau su vyrais. Galimas sprendimas - jei kandidatai lygiaverčiai, tuomet vietą duokim moteriai, bet kažin ar vyrai su tuo sutiks.
Jūs sakote, kad kvotos nėra pats geriausias būdas. Bet ar turite kitų siūlymų, kitų sprendimų?
Labai daug ką reiškia formuojama opinija, tai, ką skelbia žiniasklaida. Dabar Europos Sąjungoje formuojama viešoji nuomonė, kad reikia pritraukti, suaktyvinti moteris. Mes juk irgi tuo remiamės, apie tai kalba ir ministras, ir prezidentas, ir kiti Lietuvos lyderiai. Mes savo mokslo institucijose ir simpoziume nagrinėsime klausimą, ką daryti, kad moterys taptų aktyvesnės, kaip daugiau jas įtraukti į projektus. Šiandien yra aktyvių, iniciatyvių žmonių laikas, niekas neatneš - nei mokslo įstaigos direktorius, nei pavaduotojas - ir nepadės ant lėkštutės projekto - va imk ir dirbk. Reikia pačioms įsitraukti ir rodyti daugiau iniciatyvos.
Bet kai kalbame apie aktyvumo skatinimą, ypač apie moterų, didžiajai visuomenės daliai ši problema lyg ir susitapatina su bendrosiomis moterų problemomis. Moteris mokslininkė dažniausiai dar yra ir žmona, mama... Ir tuomet tenka kalbėti ne vien tik iš visuomeninių pozicijų, bet ieškoti ir politinio sprendimo. Aš manau, kad simpoziumo dalyvėms teks aplinkiniais keliais, per tam tikras svarstymų grandis galų gale atsiremti į vyrų politikų sprendimo teisę, jų galią. Nes kito būdo aktyvinti, išskyrus keisti socialinę politiką - nematau. Ar nebijote, kad šiame simpoziume jums vis dėlto teks išeiti iš grynojo svarstymo į politiką?
Tam tikra prasme, be abejo, teks. Bet aš manau, kad situacija po truputį švelnėja - moterų yra ir Seime, yra ir aktyvių moterų verslininkių. Beje, jos išlieka moteriškos - šis aspektas irgi svarbus. Nes anksčiau buvo paplitęs įvaizdis - moteris vadovė yra vyriška. O moteris turi būti ir moteriška, ir žmona, ir laukiama namie, ir vaikų mama. Ji turi būti save visiškai realizavusi kaip moteris. Mūsų diskusijoje šis klausimas iškils. Dabar rektoriai, direktoriai, vadovai, kurių rankose mokslininkių galimybės save išreikšti, tai yra rinkimai į senatus, tarybas, turėtų skatinti moteris. Yra prastas įprotis - viską paversti radikalia politika ir bartis. Teisingiau būtų - ieškoti argumentų, aiškintis priežastis, kodėl yra taip, o ne kitaip, nes mūsų visuomenė šiandien jau yra demokratiškesnė, intelektualesnė, tolerantiškesnė - reikia diplomatiniais veiksmais aktyvinti moteris ir įtikinti vyrus leisti joms eiti į priekį. Ir tą galima padaryti. Tai rodo ir Skandinavijos šalių patyrimas.
Man atrodo, kad šiuo metu jūs esate tam tikroje kolizijoje - kvotų nenorite, o visi kiti argumentai yra susiję su bendražmogiškomis vertybėmis. Profesionalas neturi lyties, bet sykiu būtinas moterų aktyvinimas. Kaip elgtis?
Mokslas yra specifinė sritis. Kas pasmerkia save tam darbui ar, sakykim, kada pasirenki tokį gyvenimo būdą, visada bus „neparuoštų pamokų“. Kažką reikia baigti (ar pradėti) ir visada po darbo, per atostogas tenka dirbti. Ar yra nors vienas mokslininkas, kuris savo atostogas naudoja vien poilsiui? Bet net šioje situacijoje vyrai yra laisvesni. Beje, esu prieš karjeristinę nuostatą - „paskyriau save mokslui, jokios šeimos, jokių vaikų“. Moteris turi gyventi visavertį gyvenimą. Jeigu taip neišeina, tai geriau neskriausti nei savęs, nei šeimos ir apskritai neiti tuo keliu. Produktyviausi metai praeina - gimdymas, vaikų priežiūra - laikas bėga, vyrai eina į priekį, o moteris pasilieka. Matyt, tai irgi tam tikra prasme lemia mažą moterų skaičių aukštuose mokslo institucijų postuose ar pasiekusių kitus aukštus mokslo hierarchijos laiptus.
Koks vis dėlto būtų šio simpoziumo tikslas? Ar pristabdyti vyrus, ar stumtelėti moteris?
Man atrodo, vyrų nereikia stabdyti. Jeigu žmogus sugeba, jis turi save realizuoti. Moterys turi eiti kartu ir jas reikia aktyvinti. Nesu už tai, kad apie lygias teises reikia kalbėti iš jėgos pozicijų. Turi būti bendradarbiavimas, pasitikėjimas, kolegialumas - svarbiausi kriterijai - ir eiti kartu. Nebus pažangos, jeigu mes stabdysim vyrus.
Kalbino Ernestas Parulskis
