Remigijus RAINYS
Visų galų meistras Žydrūnas Živila (40 m.) teigia, jog kalvyste domėjosi nuo mažens, tačiau galimybė daugiau dėmesio skirti savo pomėgiui atsirado tik tuomet, kai beveik prieš dešimt metų su šeima iš Panevėžio persikėlė į Daniūnus.
Iki tol miestiečio galimybė meistrauti buvo ribota, nes pusė jo įrankių buvo saugoma daugiabučio rūsyje, o kita pusė - tėvų sodo namelyje. Tad prireikus nusiobliuoti lentą tekdavo važiuoti į sodą, o armatūros strypą turėdavo susitrumpinti ankštame rūsyje.
Darbštus vyriškis įsigytoje sodyboje pirmiausiai susiremontavo gerokai apšepusį alytnamį. Ūkinį pastatą jis paskyrė dirbtuvėms, į kurias atsigabeno visus savo įrankius, palaipsniui įsirengė ir kalvę su žaizdru, tad vis daugiau laiko praleidžia joje. Tuo metu, kai daugumas provincijos "metalistų" tik ir taikosi nugvelbti bei supirktuvėje parduoti bet kokį jiems patekusį metalo dirbinį, Žydrūno rankose dekoratyvine sodo vaza gėlėms ar uodegą išpūtusio povo skulptūrėle virsta netgi seni automobiliniai ratlankiai bei amortizatorių spiralės. Vis dažniau į jo namų duris beldžiasi užsakovai, prašydami nukalti tai dekoratyvinę tvorelę, tai vartelius ar įmantrią pakabą rūbams, nors Ž. Živila tikina, jog kalvystė nėra jo pagrindinis užsiėmimas.
Kadaise profesinėje technikos mokykloje įsigijęs tekintojo specialybę, Žydrūnas dešimt metų dirbo Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklos įrankiniame ceche. Jis mano, jog būtent tada ir atsirado potraukis metalo darbams.
Dar tebedirbdamas gamykloje vyriškis laisvalaikiu "išsitekino" viduramžių riterio šarvus. Tiesa, savo kūriniui jis panaudojo lengvesnį metalą nei tikrieji kryžiuočiai, tad jais pasidabinęs galėjo judėti gerokai laisviau. Šarvai buvo tinkamai įvertinti viename naujametiniame karnavale ir apsišarvavusiam jų savininkui pelnė pirmą prizą. Palaipsniui Ž. Živila pasigamino visą viduramžių kario ginkluotę - dekoratyvinius kardus, kalavijus, durklus, špagas. Visa tai iki šiol puošia jo svetainės sieną.
Mediena vyriškio rankoms paklūsta ne blogiau už metalą. Ž. Živilos išdrožinėti sieniniai laikrodžiai kadaise buvo bene labiausiai geidžiamas į tuometinį Ėriškių kolūkį atvykstančių tikrintojų suvenyras, kuris ir kolūkio tiekėjams atverdavo bet kokių anuometinių deficitų sandėlius. Nemažai tokių drožinėtų laikrodžių, į kuriuos nagingas meistras įmontuodavo standartinius mechanizmus, iškeliavo ir buvusio kolūkio draugystės partneriams užsienio valstybėse.
Tačiau ir dabar keturiasdešimtmetis savęs nevadina nei kalviu, nei staliumi, nei dailide, vengdamas ir visą tai apimančio žodžio "meistras", tik nuolat ieško sau vis naujų užsiėmimų. Vyriškis tikina, kad jei ūkyje atsiranda koks nors iš pirmo žvilgsnio nereikalingas padargas, jis ilgai mąsto, kur galėtų jį pritaikyti - nebūtinai pagal tiesioginę paskirti. Taip buvo ir su atliekamais vežimo ratais, kurie galiausiai buvo panaudoti gyvenamą namą "saugančiai" patrankai pagaminti. Kaimynai ilgai klausinėjo, ar šeimininkas nebijo, kad žvilgantį "žalvarinį" patrankos vamzdį nugvelbs koks metalą rankiojantis girtuoklėlis, tačiau nusijuokęs Žydrūnas pasiūlydavo smalsuoliams prieiti arčiau ir įsitikinti, jog visos patrankos dalys - medinės.
Daniūnuose nėra gėlių parduotuvės, tad artėjant įsimylėjėlių dienai - vasario keturioliktajai - nagingas vyriškis nesibeldė ieškoti gėlių puokštės seniūnijos centre ar kur nors Panevėžyje, o mylimai žmonai skirtą gėlelę nukalė pats. Ž. Živilos žmona buvo sužavėta, kad juvelyriškai nukalta geležinė rožė jų namuose nenuvys niekada, o Žydrūnas jau suka galvą, kuo nustebinti savo ištikimąją gyvenimo palydovę kitos Valentino dienos proga.
