Ukrainos opozicijos kandidatas Viktoras Juščenka įtikinamai laimėjo prezidento rinkimus, tačiau dar neaišku, ką reikš jo pergalė. Šalį slegia ekonominės bei socialinės problemos ir istorijos sukelti prieštaravimai. Tokių sunkumų nebuvo nei Lietuvoje, nei Čekijoje ar Vengrijoje, kai prieš dešimtmetį jos pradėjo savo kelią "atgal į Europą".
Visų pirma Viktorui Juščenkai teks kažkaip prisijaukinti tuos 40 procentų Ukrainos rinkėjų, kurie balsavo už Viktorą Janukovičių, ir tai nebus lengva. Jau gruodžio mėnesį rytinių šalies regionų gyventojai grasino skelbti autonomiją. Jie nepriima provakarietiškos Juščenkos retorikos ir yra priešiški ekonominiams pertvarkymams, ypač iš Juščenkos rankų. O Janukovičius jau pareiškė nesutiksiąs su sekmadienio rinkimų rezultatais.
Rinkimai išryškino, kad Ukraina nėra vieninga valstybė ir po nepriklausomybės paskelbimo mažai kas padaryta vienijant šalį. Kol kas Kijeve tik buvo žaidžiama skirtumais tarp regionų ir vietinio elito ambicijomis, siekiant sustiprinti vienos ar kitos valdančiosios grupuotės pozicijas, bet mažai paisant nacionalinių interesų. Dabar skinami šių intrigų vaisiai, nors problemos yra daug senesnės nei Kravčiuko ar Kučmos valdymas.
Ukraina su dabartine teritorija susikūrė tik po Antrojo pasaulinio karo, Tarybų Sąjungai atplėšus nuo Čekoslovakijos Užkarpatę. Dalijimas į Vakarų ir Rytų Ukrainą - ne vien politikų užgaida. Vakarų ir Rytų Ukraina į bendrą valstybę atsinešė visai skirtingą paveldą.
Vakarinė šalies dalis istoriškai priklausė Europai - ji buvo arba Lietuvos valstybės, arba Austrijos-Vengrijos, Lenkijos arba jau minėtos Čekoslovakijos dalis. Būtent todėl Vakarų Ukraina išlaikė savo kalbą, paveldėjo europines teisines bei demokratines tradicijas. Dėl šios vakarietiškos savimonės Vakarų Ukraina po Antrojo pasaulinio karo ginklu priešinosi bolševikams neką trumpiau nei Baltijos šalys.
Visai kita Rytų Ukrainos istorija. Rytiniai regionai jau keli šimtai metų yra Rusijos valstybės sudėtyje. Didžioji gyventojų dalis čia kalba rusiškai, į Vakarų Europą ir apskritai Vakarus - taip pat ir į vakarinę Ukrainą - žvelgia su įtarimu.
Dar svarbiau, kad šių sričių gyventojai savo psichologinėmis nuostatomis liko tarybiniais piliečiais, nors pačios Tarybų Sąjungos nebėra daugiau nei dešimt metų.
Skirtumas tarp Lvovo ir Donecko didžiulis, lyg būtum atvykęs į kitą šalį ar persikėlęs į praeitį. Donecko centre stovi didžiulė Lenino statula, prie jos į demonstracijas renkasi Janukovičiaus rėmėjai. Donecke, kaip ir Dnepropetrovske, kalbama vien rusiškai. Simpatijos Rusijai neabejotinos, bet pakalbėjus su šachtininkais, kurie sudaro miesto proletariato "smogiamąjį būrį", paaiškėja, kad ilgimasi ne dabartinės "buržuazinės" Rusijos, o būtent Tarybų Sąjungos. Tai neturėtų stebinti, nes Donecko šachtos buvo tarybinių ideologų pasididžiavimo ir rūpinimosi objektas. Šachtininkai čia vyko iš visos "plačiosios Tėvynės", taip pat ir Lietuvos. Atlyginimai čia buvo kur kas geresni nei kitur, o ir kitų privilegijų nebuvo gailimasi. Visa tai dingo kartu su Tarybų Sąjunga, į kurią dabar daug kam čia norėtųsi grįžti.
Psichologai nieko gera nežadėtų žmogui, kuriam mirusieji artimesni už gyvuosius. Nieko gera šie regionai nežada ir Juščenkai. Jam reikės tapti ne tik Vakarų ir Vidurio Ukrainos, bet ir visos šalies prezidentu.
Kol kas neaišku, kaip jis tai padarys ir apskritai kokias reformas jis pasiūlys, bet Doneckas tikrai turės keistis. Dauguma šachtų yra nuostolingos ir be Kijevo dotacijų žlugtų. Juščenkai teks ryžtis kai kurias iš jų uždaryti, kaip tai padarė Rusija Kuzbase. Politiškai toks žingsnis brangiai kainuos ir nepadidins jo populiarumo šalies rytuose.
Reformuodamas rytinius regionus jis taip pat susidurs su vietiniais pramonininkais, vadinamosiomis Donecko ar Dnepropetrovsko grupuotėmis, atėjusiomis į valdžią dažnai nusikalstamais keliais. Ar mes naujasis prezidentas iššūkį vietiniams "karaliams" ar bus labiau linkęs su jais susitarti, niekas negali pasakyti.
Kitas klausimas, į kurį atsakymas dar nežinomas - pats Juščenka. Galima jį vadinti demokratu ar liberalu, tačiau neabejotina, kad naujasis prezidentas susijęs su nepriklausomybės laikais į valdžią atėjusia Ukrainos nomenklatūra.
Juščenkos veiksmų programa nežinoma. Kol kas skamba tik politiniai šūkiai, veiksmingi mobilizuojant minias. Beje, Kijevo Nepriklausomybės aikštėje daugiausia skambėjo vienas šūkis - "Juščenka". Jau vien tuo Ukraina skiriasi nuo Rytų Europos, kur demokratinių judėjimų vadovai nebuvo laikomi vieninteliais ateities garantais. Lenkijoje niekas dienų dienas neskandavo "Walęsa", Čekijoje - "Havelas", o Lietuvoje - "Landsbergis".
Beje, Kijevo demonstracijose niekas nesiūlė išstoti iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar atsisakyti bendros ekonominės erdvės su Rusija.
Galbūt šie vidiniai Ukrainos prieštaravimai ir paaiškina, kodėl Vakarai neskuba Kijevui siūlyti konkrečių integracinių projektų.
Europos Sąjunga kol kas nepasiūlė Kijevui greitesnės narystei ar artimesnio bendradarbiavimo. Ir tai lemia ne vien Maskvos baimė. Niekas neabejoja, kad be Ukrainos ES bus nepilna, bet su tokia Ukraina kaip dabar ES praras tai, kas ją daro Europos Sąjunga. Juk Ukrainoje įvyko tik nomenklatūrinė privatizacija, žmogaus teisės pažeidinėjamos, kaip ir tarybinais laikais, klesti korupcija. Dabartinė Ukraina, ko gero, neatitinka nė pusės tų reikalavimų, kuriuos jau įvykdė Turkija.
Juščenkos politika parodys, kur Ukraina ruošiasi pasukti - liks amžina Rusijos sąjungininke ar vis dėlto rinksis Europą, kuriai ji priklauso ne mažiau nei Slovakija ar Lietuva. Oranžinė revoliucija kol kas yra tik nuoroda į galimą atsakymą, bet jokiu būdu ne pats atsakymas.
