Izraelio Kneseto pirmininko Reuveno Rivlino viešnagė ir oficiali kalba Lietuvoje iš tiesų sukėlė diskusijų audrą, politinių pareiškimų ir parodomųjų politinių balų šienapjūtę tiek iš vienos, tiek iš kitos oponuojančios pusės. Ir vis dėlto kas gi iš tikro įvyko?
Iš esmės neįvyko nieko. Izraelio Kneseto pirmininkas pasakė tiesą. Tiesą jis pasakė emocionaliai, ne visai vietoje ir ne visai laiku, kiek vienpusišką ir ne visiems Lietuvoje priimtina forma. Tačiau jis pasakė tiesą. Gal kiek šiurpokai ta tiesa skambėjo greta reikalavimų grąžinti turtą, kartais užmirštant kai kurias kitas tiesos puses, gal pasisakymų tonas kartais atrodė panašus į visuotinį lietuvių tautos kaltinimą ar politinį spaudimą, tačiau Kneseto pirmininkas pasakė tiesą ir nereikia iš to daryti tragedijos ar dar blogiau, kurstyti isterinių nuotaikų. Tai derėtų vertinti kaip ne visai vykusios, gal kiek pasenusios retorikos pavyzdį.
Kartu kai kas įvyko. Įvyko neadekvati, pirmu emocijų antplūdžiu grindžiama ir kiek teatrališkai rūsti kai kurių veikėjų Lietuvoje reakcija. Emocijos nėra geriausias palydovas stengiantis suvokti esmę, emocijos yra ypač prastas palydovas, kai kalbama apie tokius trapius ir subtilius klausimus kaip santykiai tarp tautų, ypač tarp tautų, kurių santykiai praeityje vystėsi įvairiai ir sudėtingai. Labai svarbu, kas buvo, tačiau nė kiek nemažiau svarbu, kas bus.
Kas bus, jeigu vietoj ramaus ir pagal galimybę minimaliai emocionalaus, vadinasi, maksimaliai objektyvaus, praeities įvykių analizės proceso, iš abiejų pusių pradėsime svaidytis kad ir iš dalies pagrįstais kaltinimais? Kas bus, jeigu ilgalaikėje lietuvių ir žydų tautų bendravimo istorijoje abi pusės ieškos ir ryškins vien tik juoduosius epizodus, kurių galima rasti šių tautų atskirų atstovų praeities veikloje?
Bus tai, kas prasidėjo po Kneseto pirmininko Reuveno Rivlino kalbų Lietuvoje. Aklas kaltinimas, nesugebėjimas įsiklausyti vieniems į kitų argumentus, abiejų pusių pigus politinių balų rinkimas, niekam nereikalingos ir nenaudingos įtampos tarp lietuvių ir žydų tautų didinimas.
Mes turime galvoti ir dirbti taip, kad juodi praeities košmarai niekada nepasikartotų. Mes turime galvoti ir dirbti taip, kaip atgaivinti ir sustiprinti žydų, kaip ir kitų tautinių bendrijų, veiklą Lietuvoje. Mes turime galvoti ir dirbti bandydami analizuoti, suvokti ir įvertinti visų mūsų istoriją ir visų mūsų vaidmenį joje. Tad darykime tai kartu. Darykime tai ramiai, sąžiningai, atvirai, neleisdami, kad emocijos ir jausmai, kad ir kokie stiprūs jie būtų, užlietų mūsų protą.
Mažiau naujųjų fobijų ir senosios retorikos, daugiau ramybės, tarpusavio pagarbos, geranoriškumo bei tvirto atvirumo - tai kelias, kuris mus visus veda į ateitį, tai kelias kuriam alternatyvų paprasčiausiai nėra. Ir jeigu mums visiems - lietuviams ar rusams, žydams ar totoriams, čigonams ar vokiečiams - gyvenantiems Lietuvoje, svarbi mūsų, mūsų vaikų ateitis, tai mes visi būtent tokį kelią ir turime rinktis.
