Jau kuris laikas gana vieningai kalbame apie vertybių krizę Lietuvoje. Nepaisant gana skirtingo pačių vertybių suvokimo, pasisakančiųjų asmenų skirtingo požiūrio tiek į reiškinius, kurie vyksta aplink mus, tiek į pačių vertybių turinį bei jų santykį su šiandieniniu gyvenimu, vieningai sutariame, kad ir su vertybėmis, o ir su pačiu gyvenimu šiandieninėje Lietuvoje yra kažkas ne taip.
Kiekvienas naujas skandalas, bandymas jį eskaluoti ar skandinti užmarštyje tik dar kartą negailestingai pabrėžia esamos situacijos beviltiškumą bei absurdiškumą ir mūsų visų bejėgiškumą. Mūsų negalėjimą ar nenorėjimą ištrūkti iš šio užburto purvino rato.
Kartais atrodo, kad visi mes esame tarsi marionetės Nežinomojo spektaklyje, kuriame tiek pats scenarijus, tiek gerųjų ir blogųjų vaidmenys yra iš anksto paskirstyti ir griežtai suplanuoti, kiekviena poza, gestas ar mizanscena iš anksto žinomi, nulemti ir kažkur kruopščiai surežisuoti.
Nemažiau svarbu (o gal graudu?), kad greta vertybių krizės šiandien Lietuvoje turime ir didžiulę vertinimų krizę. Mes įnirtingai bandome – kartais gana sėkmingai, kurti grupes, visuomenines organizacijas, turinčias ar bandančias turėti vertinimo monopolį. Visai nesvarbu, kokia tai grupė ar visuomeninė organizacija: politinė, ekonominė, religinė, intelektualų ar šiaip grupė – tai reiškinys, kuris savo esme yra nesuderinamas su tokiomis vertybėmis kaip Laisvė, Lygybė, Tiesa. Tai yra pavojingas siekis uzurpuoti amžiną ieškojimą, siekį suvokti, kas yra blogis, o kas yra gėris, bandant šią teisę pasisavinant tai vienai, kad ir labai kilnius bei geranoriškus tikslus deklaruojančiai grupei ar visuomeninei organizacijai.
Tiesos monopolio pasisavinimas yra ne mažiau pavojingas nei melo skleidimas. Tiesos negalima išrasti mėgintuvėlyje, aptikti uždarame kambaryje, sukurti ribotoje grupėje ar organizacijoje. Taip gali gimti tik vienoks ar kitoks, vienokios ar kitokios grupės ar organizacijos interesas. Tiesa gimsta tik visuotinoje, atviroje ir lygiavertėje diskusijoje, plačioje ir motyvuotoje argumentų kovoje.
Neįveikus vertinimų krizės, tiesos monopolio uzurpavimo, kalbėti apie vertybių krizės įveikimą Lietuvoje, kaip ir bet kokioje kitoje valstybėje, yra naivu ir nerealu. Kaip iš netiesos negali gimti Tiesa, taip, turint ribotą ir vienašališką ar grupinę ir valdomą vertinimų sistemą, neįmanoma sukurti visavertės vertybių visumos.
Nesvarbu, kokios grupės ar organizacijos rankose esanti, tačiau iškreipta, vienašališka bei reguliuojama vertinimo sistema ir sudaro sąlygas esmines ir bazines bendražmogiškas vertybes pakeisti trumpalaikiais interesais, vienadieniais tikslais ar žemiškų gėrybių siekiu.
Nekeičiant tokios tendencijos – o būtent tokia tendencija šiandien akivaizdžiai matoma Lietuvoje – kalbėti apie pilietinę visuomenę, apie moralės bei moralios politikos, moralių politikų ir jų poelgių buvimą yra ir nerimta ir nesolidu.
Kaip su atšipusiu instrumentu neįmanoma idealiai nuobliuoti lentą, taip bandant savintis tiesos monopolį ir siekiant esmines vertybes „pakinkyti“ trumpalaikiams iš anksto reguliuojamiems grupių ar organizacijų tikslams bei interesams neįmanoma išvengti dvigubų standartų, vertybių krizių ar elementaraus melo.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
