Valdžios viršūnėse, nevyriausybinėse organizacijose, politikų sluoksniuose radosi konstruktyvaus sujudimo – svarstomi ES struktūrinių fondų paramos 2007-2013 m. panaudojimo strateginiai tikslai ir prioritetai. Netrukus jie bus pateikti Europos komisijai Ši pagirs, žinoma (pagal jos gaires gi daryta), ir atsuks pinigų kranelį visiems septyneriems metams.
Rengiant strategiją ES pinigams panaudoti atlikta visai neprasta ūkio analizė, apibrėžti tikslai, prioritetai ir surašyti veiksmų programų projektai. Dienraščiuose ir interneto svetainėse paskelbta nemažai medžiagos.
Daug kas tuose dokumentuose visai gerai. Galima įsitikinti, kaip per laikotarpį nuo pirmosios Sąjūdžio vyriausybės pakilo valstybės tarnautojų, aukštesniųjų pareigūnų profesionalumo lygis - labai pagerėjusi ūkio būklės analizė, pagrįsti apibendrinimai, tikslesnės išvados, deramas tikslų formulavimas.
Didžiausią dėmesį patraukia pagrindinis tikslas, kurio sieksime naudodami ES dovanojamas lėšas. Jis suformuluotas visai ne pagal tradicinį, iš nesenos senovės atėjusį kurpalį (kelsim tautos gerovę, kiekvienam viskas padidės, patys pasiaukosim, kad tik kitiems geriau būtų), bet – labai panašiai kaip sakė Čerčilis prasidėjusiame kare pergalės laukiantiems anglams (atsimenat? – „,... o iki tol nežadu jums nieko, tik kraują ir prakaitą“). 2007-2013 m. ES struktūrinių fondų paramos lėšos, sako Vyriausybė, bus panaudotos siekiant “sparčiai gerinti sąlygas investuoti, dirbti ir gyventi Lietuvoje, kad ūkio augimo teikiama nauda pasiektų visus Lietuvos gyventojus.“
Toks yra valdžios iškeltas pagrindinis tikslas, sunaudojant tuos 20 milijardų litų ES paramos.
Už ši netikėtumą, už tai, kad nesiūlo pieno upių ir kisieliaus krantų ir kad „grasina“, jog visus pinigus sunaudos vien tam, kad turėtume geresnes sąlygas investuoti ir dirbti, turėtume smarkiai pagirti šalies valdžią.
Gaila tik, kad suformuluodama ir išklodama viešam diskutavimui pagrindinį tikslą, jį konkretizuojančius tris tikslus (paspartinti ilgalaikį ūkio augimą, kurti daugiau darbo vietų bei plėtoti socialinę sanglaudą), prioritetus (tie patys trys tikslai, tik kitaip perfrazuoti), veiksmų programas (dar tik kuriamos), valdžios institucijos taip ir nesugebėjo bent pabandyti išskirti prioritetus toje visapusiškoje veikloje, kurios pagalba „suvirškinsim“ ES milijardus.
Tikslai neturėtų mūsų klaidinti – jie tokie platūs, kad apima visas įmanomas veiklos kryptis. Bet ar tikrai įvairioms ų 7 metų atkarpoms negalima išskirti konkrečių svarbiausių veiklos krypčių?
Manyčiau, kad tokius pirmenybinius, proveržį užtikrinančius veiksmus numatyti tiesiog būtina.
Pirmas iš jų – darbingų žmonių, nuo pagrindinę mokyklą ką tik baigusių iki tų, kuriems netrukus sueis 60 metų, kvalifikacijų atnaujinimas, pakėlimas, perkvalifikavimas.
Štai faktai: šių metų vasarį užsiregistravusių darbo biržose teliko 4,0 proc. darbingų žmonių. Laisvų darbo vietų skaičius nuo 6,3 tūkst. 2005 m. pirmą ketvirtį padidėjo iki 11,8 tūkst. ketvirtą ketvirtį. Vis sunkiau randa darbuotojų daugelis įmonių ir bendrovių. Kita vertus, žalias jaunimas, solidūs prieš 30 metų visokias komandinės ekonomikos ir lenininės ideologijos specialybes baigę universitetų absolventai, gausybė buvusių kolūkių mechanizatorių, pramoninių gigantų darbininkų ir pan. plūsta užsienin, nes tenai jiems, nieko nemokantiems, atsiranda bent skintini apelsinai, valytini viešbučių kambariai, rinktinų pievagrybių plantacijos, už ką jie gauna lietuviškų docentų ar gydytojų algeles.
Ir rezultatas: darbuotojų ima trūkti, nors dirba dabar Lietuvoje tik apie 62 proc. darbingų žmonių (ES – apie 64 proc.). JAV dirba net 73 proc. darbingų žmonių; be to, kiekvienas iš jų triūsia ne 1500 val. per metus, kaip kad europiečiai, bet 1900 valandų.
Ir kai liepos pradžioje taps visiškai legalu įsidarbinti dar ir Ispanijoje, Suomijoje ir Olandijoje, jų išvažiuos dar daugiau.
Tai ar negalėtų būti prioritetas neatidėliotinas tokių žmonių parengimas tiems kvalifikuotiems darbams, kurių reikia Lietuvoje, bet kurių jie dabar nepajėgia dirbti?
Antra, esame patenkinti sparčiu mūsų ūkio augimu. Bet jis auga iš esmės vien darbo našumo didėjimo sąskaita. 1998 m. šalyje dirbo 1489 tūkst. žmonių, 2005 m. – jau tik 1474 tūkst., nors BVP išaugo gal apie 60 proc. Tai kaip gausinsim tas negausėjančias darbo vietas? Gal bandysim pristabdyti darbo našumo didėjimą?
Trečia, visi žino – darbo našumo ne tik nevalia stabdyti, reikia jo kilimą dar labiau skatinti. Pirmiausia inovacijomis. Lietuvos ūkis turi modernizuotis, siūlyti pasaulio rinkoms sudėtingesnius ir brangesnius gaminius. Raktas į tokį posūkį – mokslas.
Netrukus į universitetus ims stoti karta, gimusi po 1990 metų – apsireikš kasmet vis labiau retėjančios kohortos. Universitetai plėstis nebegalės, savaime rasis geresnės sąlygos kelti jų veiklos kokybę. Ir kuo geresnius studentus mes ruošime – tuo daugiau jų, tų talentingų, išsimokslinusių, kultūringų žmonių išvažiuos iš Lietuvos; nes jų nedomina ir nedomins darbas baldų ir drabužių siuvimo įmonėse, mėsos ir pieno kombinatuose.
Tuo tarpu tų visų kombinatų, savo ruožtu, nedomina universitetai. Nė vienas universitetas nepraleido pro ausis kurioziškiausio vieno iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovų pareiškimo: studentų į praktiką už dyką nepriimsim. Jei universitetai nori, kad jų studentai įgytų praktinių žinių – tegul moka pinigus.
Taip kol kas ir yra – universitetai pluša, siekdami didinti indėlį į pasaulio mokslą ir Europos kvalifikuotą darbo jėgą, o Lietuvos pramonė ir kiti sektoriai skelbia, kad jei Lietuvoje egzistuojantis kažkoks pasaulinis mokslas ko nors nori iš pramonės, tai už paslaugas ir sutrukdymą turi mokėti.
Ir jei nepasinaudosime ES lėšų šitam prioritetiniam uždaviniui – suvesti Lietuvos mokslą su Lietuvos ūkiui, tai rizikuojam prarasti labai daug.
Gerovė kuriama, jei apie vagis nekalbėsim, tik darbu. Todėl žinia, kad ES lėšos nuplauks mūsų darbo mastams didinti, turėtų džiuginti. Ar džiugina?
