Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Molėtų rajono apylinkės teisme - bylų, kuriose pareikšti kaltinimai nepilnamečių tvirkinimu, antplūdis. Šiemet jau išnagrinėtos dvi tokios baudžiamosios bylos, o rajono apylinkės prokuratūra neseniai perdavė dar vieną. Teismo pirmininkė Janina Kirvelienė patvirtino, jog per pastaruosius 10-12 metų panašių bylų išvis nebūdavo. Ar suįžūlėjo iki šiol ramiai tūnoję tvirkintojai? Kažin... Visiškai tikėtina, jog į teisėtvarkininkų akiratį nusikaltėliai nepakliūdavo todėl, kad jų veiksmai viešumon neiškildavo - nesiskundė nei gerai tokių veiksmų nesuprantančios aukos, nei jų artimieji. Pastarieji, greičiausiai nors apie tai ir žinodavo, vengdavo reikalų su pareigūnais... Tiesiog manydavo, kad tvirkinamieji veiksmai jų vaikams negalėjo padaryti didelės žalos.
Tvirkino motinos sugyventinio brolis
Trylikametės Gitanos motina kartu su vaikais bei sugyventiniu į Molėtų rajoną atsikraustė 1996 metais. Netoliese buvo įsikūręs sugyventinio brolis Kazys. Jis dirbo toje pačioje mokykloje, kurioje mokėsi Gitana. Praėjusių metų rugsėjo 29-osios popietę Kazys dviračiu atvažiavo pas brolį, kurio namuose lankydavosi gana dažnai. Tądien kartu su Gitana buvo dar dvi jos mažametės sesutės ir keleriais metais jaunesnis broliukas. Motina buvo išėjusi pas kaimynę, jos sugyventinis taip pat kažkur išvykęs. Kiek apšilęs kojas svečias ėmė dairytis Gitanos pusėn. Galiausiai lyg žaisdamas ėmė ją vaikytis po kambarius. Mergaitė išsigandusi puolė bėgti, tačiau jai nepavyko išsprūsti iš kibių dėdės rankų. Sugavęs Kazys Gitaną pasiguldė į lovą ir pusiau išrengęs ėmė glostyti, glamonėti rankas, kojas, krūtinę, lytinius organus. Mergaitei tokie keisti vyriškio veiksmai aiškiai nepatiko, ji ėmė priešintis, šauktis pagalbos. Deja, namuose suaugusiųjų nebuvo ir niekas negalėjo jos apginti. Po kiek laiko Gitanai vis dėlto pavyko ištrūkti ir išbėgti į lauką. Tačiau iškrypėliškos aistros genamas vyras vėl pasigavo auką, atsinešė vidun ir pakartojo tai, ką buvo daręs anksčiau. Šlykščiausia tai, jog pagalbon vyriškis pasišaukė jaunesnįjį savo aukos broliuką - liepė laikyti mergaitės kojas. Nieko nesuvokdamas mažametis manė, jog dėdė su jo sesute sugalvojo pažaisti, ir vykdė tai, kas buvo liepta... Nuo viso to Gitanai pasidarė bloga, ji net apsivėmė...
Mergaitę gynė tik mama ir auklėtoja
Apie tai, kas atsitiko dešimtmetei, paaiškėjo tik po kurio laiko. Mergaitė tapo uždara, tyli, tiesiog paniškai bijojo eiti į mokyklą - juk ten dirbo ją nuskriaudęs dėdė. Kai viešumon iškilo šie dalykai, dauguma aplinkinių smerkė ne tvirkintoją, o jo auką - bejėgę mergaitę. Pastarosios pusėje liko mama ir klasės auklėtoja. Kažkodėl niekas netikėjo Gitana ir ją smerkė. Kaip ir buvo galima tikėtis, tvirkintojas visus šiuos savo veiksmus neigė ir bandė įrodinėti, jog Gitaną buvo sugavęs ir keletą kartų "ranka suplojęs per sėdynę" todėl, jog buvo įsitikinęs, kad ji perdūrė jo dviračio padangas. Piestu už savo brolį stojo ir nukentėjėlės motinos sugyventinis. Deja, teismui pakako Kazio kaltę įrodančių įrodymų. Nors vyriškiui buvo nustatytas lengvas protinis atsilikimas, jis buvo pripažintas esąs pakaltinamas ir nuteistas. Dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuspręsta atidėti. Po šio įvykio Gitana jautėsi labai blogai. Motinos žodžiais tariant, ji dažnai verkdavo, naktimis nemiegodavo, nenorėjo eiti į mokyklą. Specialistai nukentėjėlei rekomendavo vaikų psichologo konsultaciją ir, esant reikalui, netgi gydymą...
Savo tikslo siekė negailėdamas pinigų
Kita auka - 15 metų Povilas. Berniukas buvo jauniausia daugiavaikės šeimos atžala, gyveno taip pat su motina ir patėviu. Tikrasis berniuko tėvas buvo žuvęs autoavarijoje. Šeima gyveno labai skurdžiai. 2001-ųjų vasarą Povilas susipažino su patėvio brolio darbdaviu - vienos bendrovės savininku, penkiasdešimtmečiu molėtiškiu Vytautu Petrausku. Pastarasis nuo pirmos dienos paaugliui ėmė rodyti ypatingą dėmesį. Kaip vėliau prisipažins pats Povilas, iš pradžių santykiai su "dėde" buvo normalūs, tačiau įtartinai draugiški. Vis dažniau ėmęs lankytis šiuose namuose, Vytautas atveždavo Povilui saldumynų, duodavo kišenpinigių, kartu veždavosi jį žvejoti, vis tankiau jo namuose likdavo nakvoti. Žinoma, prieš tai surengdavo vaišes (būtinai su alkoholiu) jo motinai bei patėviui. Paslaptingasis geradaris berniuką imdavo kelionėn į Kauną, Vilnių, kitus miestus... Tačiau tokių pasivažinėjimų metu V. Petrausko elgesys buvo neįtikėtinas - jis imdavo glostyti berniukui pečius, rankas, kojas... Negalvodamas nieko bloga Povilas niekam apie tai nepasakodavo. Paaugliui patikdavo "dėdės" dosnumas - pastarasis pirkdavo savo "globėjui" madingus drabužius, gimtadienio proga padovanojo mobilųjį telefoną, apmokėdavo jo sąskaitas. V. Petrauskas kaip įmanydamas stengėsi išsikovoti Povilo palankumą, tačiau nepamiršdavo ir jo artimųjų - motinai bei patėviui atvežė statybinių medžiagų rūsiui remontuoti, vėliau davė 1 800 litų, kad šie galėtų nusipirkti arklį ir karvę. Vyriškis tikindavo, jog nesvarbu, kada šie grąžinsiantys pinigus - atrodė, jog juos tarsi dovanodavo. Kažkodėl sunku suvokti, jog suaugusiesiems nekilo įtarimų dėl pernelyg didelio šio žmogaus dosnumo. O po pusmečio tokio bendravimo V. Petrauskas Povilui tiesiai pareiškė norintis su juo lytiškai santykiauti. Vyras darėsi vis agresyvesnis. Nors berniukui buvo atgrasu, jis per daug nesipriešindavo, "kentėdavo" tol, kol "dėdė" lytiškai pasitenkindavo. O šis buvo gudrus - pradėjo vaikinuką vilioti dar brangesnėmis dovanomis - nupirko jam net du motociklus (aišku, nenaujus), leisdavo pasivažinėti jo visureigiu. Kartą V. Petrausko džipu važiuodamas į diskoteką Povilas apsivertė. Šio automobilio remontas jo savininkui kainavo 1 800 litų, tačiau pinigų vyriškis nereikalavo, leisdamas suprasti, jog už tai reikės "atidirbti". Kitą sykį Povilas važiuodamas motociklu buvo priverstas sprukti nuo policininkų (mat dar neturėjo vairuotojo pažymėjimo), deja, matydamas, kad tai nepavyks, metė motociklą ir pabėgo. Gelbėdamas "globotinį" V. Petrauskas netgi imitavo šio motociklo vagystę - pareigūnams nurodė, neva jį kažkas pavogė iš garažo ir vėliau padarė avariją... Kai Povilas griežtai atsisakė tokių pasiūlymų, tvirkintojas iškėlė sąlygą - arba šis lytiškai santykiauja (tokiu atveju esą skola už džipo remontą savaime "ištirps"), arba tegul grąžina pinigus. Nežinia, kiek visa tai būtų tęsęsi ir kuo baigęsi, tačiau kartą naktį vaikinuko motina pamatė savo svečią palinkusį prie sūnaus lovos. Moteris vėliau prisipažino, jog negeri įtarimai ją kamavę jau seniai, tačiau vis bijojusi apsirikti. Tai ką motina išvydo, privertė padėti tašką...
Save laikė altruistu
Atsidūręs teisme kaltinamasis prisipažino rūpinęsis berniuku ir materialiai rėmęs jo šeimą, tačiau tai esą daręs vien todėl, kad matęs, jog jie gyvena labai vargingai. Jis neneigė Povilui pažėręs brangių dovanų - telefoną, motociklus, tačiau neįtikino, jog tai darė iš altruizmo. V. Petrauskas jam pateiktą kaltinimą tvirkinamaisiais veiksmais kategoriškai neigė. Deja, teismas vyra pripažino esant kaltą, tačiau už grotų nepasodino - bausmės vykdymas buvo atidėtas...
Auką pirmiausia nugirdė
Trečiosios bylos, kurią teismas dar tiktai nagrinės, "herojus" - 1989 metais gimusios Žydrūnės motinos sugyventinis, keturis kartus teistas Alvydas B. (37 m.). Šis vyriškis mergaitės šeimoje buvo praleidęs tik du mėnesius. Motina jį nepaprastai gyrė ir netgi buvo garsiai pareiškusi, jog Alvydas toks geras, kad jį galėtų iškeisti į savo dukras. Beje, šios moters šeima įrašyta į asocialių šeimų sąrašą, nes motina nuolat girtavo ir neprižiūrėjo nemažo būrio savo vaikų. Vieną dieną, namuose besisvečiuojant Žydrūnės vyresniajai seseriai, Alvydas B. nugirdė savo auką alkoholiniu kokteiliu. Kai ši apsvaigusi atsigulė kitame kambaryje, jis tuoj pat atsirado šalia ir į darbą paleido rankas. Nukentėjėlė tik po kelių dienų prisipažino, ką jai darė neoficialus patėvis. Vėliau mergaitė aiškins bijojusi apie tai prabilti, nes žinodama, kokia pernelyg gera motinos nuomonė apie ją nuskriaudusį vyriškį, manė, kad ja niekas nepatikės. Į teisėsaugininkus kreipėsi ne Žydrūnės motina, o vyresnioji sesuo. Priešingai nei ankstesniais atvejais, šios bylos tyrimą atlikusiems pareigūnams Alvydas B. savo kaltės neneigė. Atrodo, jog jis bausmės neišvengs...
Nukentėjėlės keliauja į vaikų namus
Gerai, kad prabyla aukos, kad tvirkintojai atsiduria teisiamųjų suole, tačiau kas pasirūpina tolesniu nuskriaustųjų likimu?.. Molėtų vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) vedėja Irena Kondelevskienė teigė, jog paaiškėjus nusikaltimui Gitana iškart buvo apgyvendinta Molėtų vaikų namuose, kur yra iki šiol. Pačiomis sunkiausiomis gyvenimo minutėmis mergaitę gynė tik jos motina ir auklėtoja, visi kiti - tiek artimi žmonės, tiek mokykla, tiek kaimo bendruomenė - nuo jos nusisuko, smerkė, vadino melage. Kažkodėl žmonės buvo įsitikinę, jog Kazys taip pasielgti negalėjo. Gitana tai labai skaudžiai išgyveno, patyrė didžiulį stresą... VTAT rūpesčiu jai buvo suteikia galimybė be eilės pasigydyti, atgauti dvasinę pusiausvyrą Vaiko raidos centre Vilniuje. Maždaug pusę mėnesio su mergaite dirbo psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai. Beje, I. Kondelevskienė patikino, jog Gitanos sesuo dėl tokių pačių priežasčių kadaise taip pat buvo paimta iš šeimos ir apgyvendinta vaikų globos namuose. Pasirodo, mergaičių motina pasirodė esanti visiška bejėgė, nesugebėjo apginti savo vaikų. Todėl tiek pastaruoju, tiek Gitanos atveju kaltę dėl to, kas atsitiko, pirmiausia turėtų prisiimti būtent motinos.
Tvirkintojų aukos - socialiai neapgintos
Dažniausiai tvirkintojų aukos - vaikai iš asocialių, daugiavaikių šeimų, kur mažiesiems trūksta motiniškos meilės ir šilumos, kur karaliauja skurdas, vargas ir alkoholis. Būtent dėl pastarosios priežasties Povilas susižavėjo siūlomais materialiniais dalykais, brangiomis dovanomis. Tačiau paauglys pats nepajėgė suvokti, kad visa tai gali nuvesti į pražūtį. Vaikinukas norėjo gražiai rengtis, gerai gyventi, tačiau nepanoro tapti "iškrypėliu" ir užtraukti šeimai gėdą. Kyla klausimas, ar jo motina negalėjo viso to pastebėti žymiai anksčiau ir užkirsti tam kelią. Juk ir pati dosniai remiama kažkodėl nesusimąstė, iš kur toks "dėdės" gerumas... Jos vaidmuo - motiniškas rūpestis ir kova už vaiką - "išlindo" gana vėlai.
Nors ir keista, labai dažnai vaikai tampa artimų žmonių aukomis. Paminėtais atvejais nepilnametes tvirkino jų motinų sugyventiniai ar tų sugyventinių giminės. I. Kondelevskienės teigimu, vaikai dažnai iki galo nesuvokia, kas jiems daroma, jie nesupranta, kad yra luošinami. Molėtų rajono apylinkės prokurorė Jolita Umbrasienė, kuriai teko tirti minėtas bylas, puikiai suvokia, ką tenka išgyventi tokiam vaikui, ypač jei po nusikaltimo išaiškinimo jį pasmerkia net artimi žmonės, juo netiki ir išvadina melagiu - užuot padėję užsimiršti, išgyventi skaudžią patirtį ir jį globoję. Prokurorė sako kartais net pagalvojanti, kad kai kuriais atvejais vaikui būtų geriau, jei tokio proceso išvis nebūtų. Ji puikiai mato, kokias moralines kančias nukentėjėlis turi iškęsti per apklausas, medicinines apžiūras ir t. t. L. Umbrasienės manymu, vos paaiškėjus tokiems dalykams, net nelaukiant teismo nukentėjusiam nepilnamečiui pirmiausia turėtų būti suteikiama psichologo pagalba, o jau paskui su juo bendrautų pareigūnai. Tada būtų daug lengviau.
