Spaudoje rašoma, kad per metus britai išleidžia 3 mlrd. svarų sterlingų kultūros reikmėms. 15 kartų daugiau už teisę žiūrėti futbolo rungtynes. Ir tai Anglijoje, kur futbolas yra pirmoji sporto ir laisvalaikio leidimo prie TV šaka. Bet žiūrovų investicijos į ją dukart atsilieka net nuo klasikinės muzikos koncertų. “Jie ką - nesveiki?” - paklaustų mūsų šalies piliečiai.
Mes tokių skaičiavimų neturime. Bet valstybės pozicijos aiškios. Kultūrai ir sportui remti yra 6 mln. Lt. Jie dalijami šioms sritims pusiau. Tai - Kultūros ir sporto rėmimo fondo biudžetas. Neskaičiuoju kitų biudžetų - stadiono statybų, salių atnaujinimo, tam lėšos krapštomos ir iš kitų fondų, ir iš biudžeto bei privačių piniginių. O kad sportui surasti rėmėjų nelyginamai lengviau, liudytų ir atsitiktinai užmestas žvilgsnis į reklamas ar lentas aplink krepšinio salę. Nuo alaus magnatų iki spaudos leidinių, kurie turi ir savo komandas.
Bet čia - ne apie sporto ir kultūros priešpriešą, kurios tiesiog neturėtų būti. Kalbama apie patį minėtąjį fondą.
Įkūrus Kultūros ir sporto rėmimo fondą buvo tikimasi, kad bus civilizuotai išspręstas mūsų kultūros finansavimas. T.y. bus sukurtas finansavimo mechanizmas ir į fondą kreipsis visi meną kurti ištroškusieji, o ministerija savo ruožtu galės rengti konkursą įvairiems pastatymams - arba ne, nelygu, kaip toliau struktūros ir jų santykiai rutuliosis.
Deja, tai neatsitiko. Fondo biudžetas jau keletą metų nedidėja. Kultūrai skiriami tik 3 mln. Lt ir galima būtų kruvinai raudoti, jei Kultūros ministerija pastatymams neskirtų dar beveik pusantro milijono.
Jei jau turime tokį fondą, ministerija, regis, galėtų rūpintis kitais reikalais - milijonus mesti pastatų renovavimui, stipendijoms, premijoms, knygoms, kultūros politikai, kultūros propagandai šalyje, užsienyje ir t.t. - tą ji geriau ar blogiau ir daro. O jau finansus už konkrečius darbus palikti fondui. Kaip kad žiniasklaidos, radijo ir TV laidų rūpesčiai buvo palikti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui.
Bet šioje šalyje toks “bardakėlis”, kuriame nėra jokių taisyklių, kad žmogus, norintis leisti žurnalą, paduoda paraiškas į Spaudos, radijo ir TV paramos, Kultūros rėmimo fondus, dar - bando eiti per ministrę ir galiausiai trūkstamus pinigus susižvejoja Vyriausybės rezervo fonde. Pastatymams lėšos gaunamos per Kultūros ir sporto rėmimo foną, per konkursus pastatymams, per stipendijas. Ir t.t. - iki Krašto apsaugos ar Užsienio reikalų ministerijos.
Esmė ta, kad minėtasis Kultūros ir sporto rėmimo fondas, kurio veikla jau ne kartą svarstyta ir išsamiai lyginta su Latvijos bei Estijos “Kultūros kapitalo” fondais, neturi normalaus reglamento. Pradėkime nuo statuso. Fondas yra biudžetinė įstaiga, pinigus gaunanti iš jo ir per jį - iš loterijų, akcizo alkoholiui ir tabakui. Biudžetas (t.y. Seimas) skiria, bet mielu noru gali ir paimti. Fondas nėra net juridinis asmuo kaip Latvijoje ar Estijoje ir todėl negali savo lėšų deramai investuoti, kad didintų savąjį kapitalą. Žinoma, visiškas atskyrimas kartais turi ir neigiamų padarinių - progresyvus Estijos bankininkas, vadovavęs tam fondui, kaip pamename, pernai metais gerą dalį jo pralošė kazino (galima pajuokauti, kad taip “Kultūros kapitalo” pinigų dalis vėl grįžo į jį patį). Bet tai jau - kriminaliniai atvejai. Mūsų kriminalas yra pati kultūros politika.
Biudžetas laisvai gali atimti lėšas ir šįmet jau sklinda gandai, kad pritrūkus lėšų (o kada jų netrūko?) 1,5 mln. Lt iš fondo bus atimti Valstybės šventei - liepos 6-ajai ir Pasaulio lietuvių dainų šventei. Žinoma, galima sakyti: ar Dainų šventė - ne kultūra? Be abejo, bet ar tai ne visos valstybės reikalas ir kuo dėta čia tik kultūra, ypač aukštoji? Ar Dainų šventė suvalgys visos mūsų kultūros pinigus ir padainavę tapsime itin kultūringi ir kitam pusmečiui nereikės nei teatrų, nei kino, nei dailės? Jei fondas būtų juridinė įstaiga, jo direktorius pasakytų: “Eikite… ir patys dainuokite”. Bet fasadas (juk pasaulio lietuviai! juk “mindauginės”!) vis dar yra itin sodrus argumentas.
Kita fondo reglamento, kaip ir visų kitų pinigų skirstytojų, problema - datos. Pažiūrėkime, kada skirstomi pinigai šiems metams? Šią savaitę. Vadinasi, jau du mėnesiai prabėgo be kultūros, prabėgs dar bent mėnuo. Nes nebuvo įmanoma jos planuoti, nebent esi kamikadzė. O kamikadzių šiame krašte pilna, nes myli jie kultūrą. Bet gavęs pinigus net ir balandį, gali pražilti: festivaliai taip pat vyksta šią savaitę (“Dogma”), kovą, balandį. Kaip planuoti, kaip tartis su užsieniečiais? Maždaug: “Gerbiamasis Larsai von Trierai, rengiame mes čia tokį festivalį, kviečiame jus pagerbti jį, o jau kelionės išlaidas, filmų kopijas, jų draudimą ir viešbučius apmokėsime, jei tik gausime pinigų”? Skamba solidžiai, Trieras, sergantis skrydžių fobija, tuoj sėda į savo SAS.
Tartis dėl bendrų projektų su kitomis šalimis taip pat dažnai neįmanoma: ES fondai siūlo savo didelę paramą, jei bent 25 proc. projekto skiria tavo šalis, o kiti partneriai surenka bent po 5 proc. grynųjų. Taigi jos skiria, tavo šalis, tarkime, taip pat, tik - šių metų balandį, o tau reikėjo atiduoti projektą pernai spalį. Apgauti partneriai, apsigavęs tu pats šiame ceitnote. Su tokiomis nuostatomis, matyt, tikimasi, kad ES perrašys savo visus reglamentus dėl Lietuvos, kuri pasauliui yra pirmosios svarbos šalis. Po Irako, deja.
Ir dar viena problema - Fondo komisija. Reglamente apie ją išdėstytos visokios smulkmenos, kaip jai reikia balsuoti, bet neparašyta, kaip ji keičiama. Kasmet ji (kaip ir Fondo taryba) atnaujinama trečdaliu, bet ar būtinai turėtų pasikeisti per trejetą metų visi jos nariai - apie tai nė žodžio. Vadinasi, turintys stipresnę įtaką (ar dėl to, kad yra komisijoje, ją ir įgavę), esantys lojalūs tam tikroms kūrybinėms sąjungoms ar organizacijoms (jos deleguoja savo atstovus į komisijas, tarybas) gali komisijoje sėdėti iki gyvos galvos. O jau čia prasideda atviras kelias pažįstamiems ir šiaip reikalingiems. Ir tu pasijunti reikalingas.
Kol nebus priimta nauja fondo įstatymo redakcija, įtvirtinanti jo autonomiškumą, kol nebus patvirtintas geresnis finansavimas iš loterijų ir azartinių žaidimų, tol ir turėsime tokią pat netvarką, nuo kurios daugelį apima neviltis. Ir niekaip nesupranti, kodėl dar vis atsiranda tiek norinčių kažką daryti. Vardan tos? O gal pats laikas vieniems metams jai paskelbti idėjų embargo? Pavyzdžiui, įgyvendinti bendrą visų organizacijų projektą “2004-ieji - nekultūringų žmonių metai”.
Jūsų komentarams - [email protected]
