Politikai ir politologai dažnokai pakalba apie atsakomybę. Ypač tada, kai įsilinguoja eilinis visą Lietuvą drebinantis politinis skandalas, kitaip tariant, sprogus nematomos aršios politinės kovos pūliniui. Politikai priešininkai raginami prisiimti atsakomybę, visuomenė - pilietinę brandą, kuri padėsianti tuos priešininkus įveikti. Suprantama, nors kuriam laikui.
Įdėmiau stebint politinių skandalų spektaklius, klausantis visokių kalbų apie atsakomybę nesunku suvokti, kad atsakomybės reikalavimas yra politinės kovos įrankis, padedantis publikos nepasitenkinimą nukreipti politinių priešininkų link. Politikai ir juos aptarnaujantys politologai atsakomybės reikalauja iš savųjų priešininkų, visiškai neprisimindami, jog prieš kurį laiką iš jų pačių taip pat aršiai buvo reikalaujama tokios pat atsakomybės. O publika kaip nematė jokios atsakomybės, taip ir nematys, nes esminis lietuviškos politinės kovos ypatumas - vieną skandalą kuo greičiau nustelbti kitu, kad publika apskritai nebegalėtų susivokti, kas ir už ką turi atsakyti.
Kodėl politikai taip lengvai (ir aršiai) puola reikalauti priešininkų atsakomybės ir sykiu sugeba nusikratyti iš jų reikalaujamos atsakomybės? Politikai ir juos aptarnaujantys politologai puikiai išmoko manipuliuoti dviem atsakomybės pavidalais, kurie susiejami vienu atsakomybės vardu, - politine ir juridine atsakomybe. Šie du atsakomybės pavidalai nėra tapatūs. Tokia yra vadinamųjų dvigubų standartų vertinant politikų elgesį esmė.
Politiko politinė atsakomybė apima tokius jo veiksmus bei darbus, kurie nesiderina su visuomenės pripažįstamomis politinio elgesio normomis, viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo principais, moralės normomis, taip pat daugeliu kitų dalykų, kurių tiesiog neįmanoma (o ir nesivarginama) nusakyti teisinėmis apibrėžtimis ir susieti su teisinėmis sankcijomis. Tad politinė atsakomybė yra normatyvinis politinės, o sykiu bendrosios kultūros bei išsiauklėjimo aspektas, laiduojantis atsakingą politikų ir visuomenės bendravimą. Mūsų politikai susikūrė kitokį jiems daug patogesnį ir naudingesnį neįsipareigojančio bendravimo su publika (visuomene, elektoratu) kultūros modelį.
Aiški ir nedviprasmiška politinės atsakomybės apraiška yra politiko atsistatydinimas arba pasitraukimas kuriam laikui į „nuošalę“, iškilus viešumon nederamam jo elgesiui, viešųjų ir privačių interesų maišymui, juolab kritus įtarimams dėl korupcijos. Vakarų demokratijos šalyse paprastai pakanka žiniasklaidos paskelbtų svarių įtarimų, nes žiniasklaidai bendru politikų ir visuomenės susitarimu pripažįstama teisė ir pareiga įdėmiai sekti visus politikų veiksmus, šniukštinėti visus politinio gyvenimo užkaborius, o išviešinamus „darbelius“ laikyti viso politikų sluoksnio reputaciją menkinančiais, tad netoleruotinais dalykai. Todėl politinės atsakomybės galia veikia nelyg savarankiškai - nereikia jokių ilgų teismų, parlamentinių ir tarnybinės etikos komisijų maratonų.
Tiesa, būtina viena esminė sąlyga - rimtoji žiniasklaida turi būti pelniusi nešališkos, su jokia konkrečia politine jėga nesusijusios, juolab nei politinės, nei oligarchinės grupės nevaldomos reputaciją.
Už rankos pagauti nešvarius darbelius darantys mūsų politikai ir aukšti valstybės pareigūnai tuoj ima mojuoti nekaltumo prezumpcijos vėduokle, aiškindami, kad jų kaltumą turįs įrodyti teismas. Šitaip jie tuoj nusikrato politinės atsakomybės ir reikalauja teisinio savo veiksmų įvertinimo. Pagautųjų priešininkai, suprantama, reikalauja politinės atsakomybės - kuo greitesnio atsistatydinimo, tačiau tie reikalavimai atremiami teisinės atsakomybės argumentu - juk tik teismas įrodo kaltumą. Tačiau korumpuotos politinės sistemos sąlygomis visos teisėsaugos ir teismų institucijos yra politinio sluoksnio rankose, tad visos jos vienaip ar kitaip panaudojamos politinėje kovoje ar tampa tos kovos įkaitėmis.
Politikai apsimeta nesuvokią, kad nekaltumo prezumpcijos principas taikomas juridinės atsakomybės srityje - jis yra su teisine institucija susiėmusio individo apsaugos priemonė, padedanti kiek išlyginti nesulyginamus individo ir institucijos „svorius“. Vakarų demokratijos šalyse to principo nelinkstama taikyti politinės atsakomybės srityje - joje veikia, sakytume, pagrįstų įtarimų principas. Tų šalių visuomenės jau seniai įsisąmonino, kad korupcijos, viešųjų ir privačių interesų maišymo apraiškas nepaprastai sunku ir brangu teisiškai nepriekaištingai ištirti, o dažniausiai ir neįmanoma įrodyti, laikantis visų teisinio proceso reikalavimų, todėl tose visuomenėse ir įsivyravo žiniasklaidos tyrimo reikšmė bei įsitvirtino politinės atsakomybės nuostata.
Lietuvoje gausybė politinės atsakomybės naikinimo pavyzdžių. Imkime kad ir plačiausiai nuskambėjusius Vilniaus mero Artūro Zuoko telefoninius pokalbius, aptariančius mero rinkimų peripetijas. Nesigilindami į A. Zuoką nekaltu pripažinusių teismų argumentus, jį aptarnaujančių politikų kuriamą nukentėjusio dėl „pažeistų asmens teisių“ įvaizdį, galime išskirti du dalykus - viena, jokie teismo sprendimai negalėjo ir negali panaikinti A. Zuoko politinės atsakomybės už tuose pokalbiuose dėstomus dalykus, antra, už tų pokalbių paviešinimą atsakingos specialiosios tarnybos. Tad A. Zuoko atžvilgiu turėjo suveikti ne juridinė, o politinė atsakomybė už jo pasakytų žodžių turinį. Įsivaizduokime, jog A. Zuokas su savo partneriu būtų kalbėję ne apie rinkimų reikalus, o aiškinęsi, pavyzdžiui, nacių politikos privalumus...
Jei politiniai partneriai, kitos politinės jėgos ar vadinamoji pilietinė visuomenė būtų privertusi Vilniaus merą prisiimti politinę atsakomybę, šiuo metu gal jau nebereikėtų minkyti Viktoro Uspaskicho skandalo nei stebėti, kaip premjeras Algirdas Brazauskas aiškinasi Valakupiuose iš aklo senolio žemės sau sklypą gavęs „pagal visus galiojančius Lietuvos įstatymus“.
