Pašurmuliavo ir nušurmuliuos Karaliaučiaus jubiliejus. Tą miestą kurį laiką dar vadins Kaliningradu, tai žymėkime jį K/K. Kiek per daug reikšmės buvo teikiama Rusijos centro valdžios norams ta proga įžeisti Lietuvą ir Lenkiją, nepakviečiant jų kaip valstybių.
Lietuva turėjo savo progą atsakyti oriai ir draugiškai - sveikinančia Seimo rezoliucija, - bet kairiesiems mūsų Seime neužteko politinės nuovokos, net pusė balsavusiųjų „susilaikė“. Nuo ko susilaikoma tokiais atvejais? Nuo savo valios (liekam bevaliai), kaip ir minėtųjų orumo bei draugiškumo.
Žinoma, galima ir nesirūpinti valstybės orumu, bet rodyti draugiškumą. Taip Lietuvos maisto pramonei, savivaldybėms ir tautai atstovavo Rusijos kunigaikštienė, Vilniaus meras ir vienas parlamentaras. Beje, kunigaikštienė irgi parlamentarė. Būtų liepusi pavaldiniams, tai gal ir tą rezoliuciją Seimas būtų priėmęs.
Tik jeigu kas nustemba, kodėl Lietuva turi dvi užsienio politikas, tai juk ne pirmą kartą. Pačioje atkuriamos Nepriklausomybės aušroje, dar blokadiniais 1990 metais, vieni laikėsi būtent nepriklausomybės kurso, o kiti už nugarų derėjosi dėl sovietinės konfederacijos. Vieni žiūrėjo į Europą, kiti - į Volskį. Nepaisydami tokios vaisingos tradicijos, žirinovskininkai vėl pareikalavo panaikinti Lietuvos ir Rusijos sienos sutartį. Sienos su Karaliaučiaus kraštu, kurį Potsdame prieš 60 metų JAV ir Didžioji Britanija pavedė laikinai administruoti Sovietų Sąjungai, tartum vėliau tą administravimą perėmusiai Rusijai, pavertusiai aneksija. Lyg tyčia, veikiau netyčia, šis faktas - pavedimas tik administruoti - atsispindėjo kunigaikštienės pareiškime. Ji nutarė K/K atžvilgiu būtent neatsižvelgti į Rusijos, tą kraštą administruojančios valstybės, užsienio politiką. Kas netikit, pasiskaitykit pareiškimą šeštadienio „Lietuvos ryte“.
Tai ką ten būtų veikę Lietuvos ir Lenkijos prezidentai? „Troikos“ su Vladimiro Putino draugeliais juk nebūtų leista sugadinti. Neduokdie, tie kaimynai abudu kartu būtų paprašę visiško K/K demilitarizavimo - puolamosios kariuomenės su branduolinėmis raketomis išvedimo.
Neduokdie, Lietuvos prezidentas būtų pasiūlęs jau nuo šių metų spalio 16 d. kartu minėti Karaliaučiaus krašto gyventojų genocidą pagal mūsų Seimo 1994 m. lapkričio 10 d. balsavimu priimtą rezoliuciją. Ponas Česlovas Juršėnas jos dar ligi šiol nepasirašė, bet genocido tragedija, kaip ir armėnų atveju, nuo to neišnyko.
Na, nebent Lenkijos prezidentas dabar būtų galėjęs gėlėmis gražiai pagerbti Michailo Kalinino atminimą. Juk tai vienas aukštųjų Sovietų Sąjungos vadovų, kuris 1941 m. pavasarį palaimino Lenkijos karo belaisvių išžudymą Katynėje. „Mes juos tada sutvarkėm“, - galėtų pasakyti dabartinis Rusijos prezidentas, kaip yra niekinamai pasakęs apie Lietuvos laisvės kovotojus. O tada tariamuoju sovietų prezidentu kaip tik ir buvo tituluojamas ne Stalinas, bet vargšas marionetė Kalininas.
Štai kaip istorija toliau gyvena šiandien. Europos Parlamento prezidentas Josepas Borellis, neseniai plenariniame posėdyje paskelbęs pareiškimą dėl Baltijos valstybių okupacijos 65-ųjų metinių, jame priminė arba nurodė, kad tie, kurie pamiršta istoriją, rizikuoja, kad ji pasikartos.
Lietuvoje dar ne visi viską pamiršo. Be to, Rusijos vadai patys primena.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
