Ar Irako karas - sėkmingas ar ne? Apie tai skaitykite “Laisvosios Europos” žurnalisto Virgio Valentinavičiaus parengtoje antradienio (04.01) užsienio spaudos apžvalgoje.
Taip neturėjo būti - rašo dienraštis “New York Times”, - Džordžo Bušo vyriausybė įsivaizdavo, jog Irako išlaisvinimas bus kitoks - amerikiečių kareiviai maitins išalkusius žmones ir slaugys sergančius vaikus. Tikrovėje milijardai žiūrovų visame pasaulyje mato ir girdi pranešimus, kad prie kelio užtvaros sušaudytas autobusiukas su moterimis ir vaikais. Būtent to siekė Irako karo vadai, kai siuntė civiliai persirengusius kareivius puldinėti nieko neįtariančių amerikiečių. Priešo kareivio gyvybė - tik papildomas prizas, tikras tikslas buvo nutaikyti amerikiečius prieš civilius ir priversti elgtis kaip okupantams.
Dienraštis “Washington Post” rašo, jog kai kurie Irako civiliai amerikiečius ir britus sutinka atsargiai, kai kurie tarytum sveikina Sadamo Huseino nuvertimą, tačiau abejoja, ar tai pavyks. Iš Basros pabėgusios šeimos pasakoja apie ginkluotų draugovių terorą. Vakarų žurnalistai apklausė daug Safvano ir Nasirijos gyventojų, kurie pasakoja apie režimo nužudytus gimines. Atsiranda padedančių gaudyti Sadamo ginkluotų gaujų smogikus, tačiau net Um Kasre - bene vieninteliame sąjungininkų visiškai valdomame mieste - žmonės vis dar netiki, jog Sadamo valdžia baigėsi. Kita vertus, nors dauguma irakiečių atvirai nesveikina invazijos, ginkluotų draugovių pasipriešinimas Irako pietuose - ribotas ir izoliuotas, todėl sąjungininkų karo vadai turi ir toliau stengtis tausoti civilius ir mažinti jų kančias, - rašo “Washington Post”.
Britų dienraščio “Guardian” korespondentas Dilipas Hiras tvirtina, kad savižudžio išpuolis prieš amerikiečių kelio užtvarą įkalė paskutinę vinį į Irako išlaisvinimo scenarijaus karstą. Dabar anglų ir amerikiečių pajėgos turės laikyti visus civilius per atstumą, įtarti kiekvieną, panašiai kaip Izraelio kariuomenė įtaria palestiniečius. Pasak Hiro, anglų ir amerikiečių karo planuotojai padarė milžinišką klaidą įsivaizduodami, kad pietų Irako šiitai sutiks sąjungininkus kaip išvaduotojus. Jo nuomone, planuotojai aklai pasikliovė nepatikrintais Irako perbėgėlių liudijimais ir nesuprato, koks sudėtingas uždavinys yra nuversti Sadamą Huseiną.
Britų dienraštis “Telegraph” spausdina garsaus karo istoriko Džono Kigano nuomonę, kad karas Irake vyksta sėkmingai. Jis rašo, jog karo eigą numatyti visada sunku, o televizijos eroje kas dieną besikeičiančios žinios ypač apsunkina ilgalaikį karo suvokimą. Kiganas siūlo ant švaraus lapo surašyti paprastą buhalterinį balansą - neigiamus ir teigiamus veiksnius. Neigiami faktoriai esą šie - pirma, Turkijos atsisakymas praleisti sausumos kariuomenę atidėjo Bagdado paėmimą; antra, ginkluotų draugovių pasipriešinimas priminė Vietnamą, nors Irakas - ne Vietnamas, čia dykumos, o ne džiunglės, o gyventojai ne tokie politizuoti. Trečia, sąjungininkų pajėgos - per mažos, - šis trūkumas lengvai pašalinimas, atvykus pastiprinimui įvyks lemiamas lūžis, mano Kiganas. Ketvirtas neigiamas veiksnys - savos ugnies aukos - yra nuolatinis visų karų palydovas. Kigano nuomone, teigiamų veiksnių - daugiau. Pirma, sąjungininkų žygis link Bagdado buvo stebėtinai greitas - per tris dienas įveikė keturis šimtus kilometrų, tarp jų ir Bagdado - tik trys Respublikos gvardijos divizijos. Antra, sąjungininkų nuostoliai - labai nedideli. Nors ginkluotos draugovės nukovė kelis nuklydusius kareivius, irakiečiai nelaimėjo nė vieno rimto mūšio, nebuvo net sėkmingų pasalų. Savižudžių antpuoliai veiksmingesni prieš civilius, bet ne prieš ginkluotus ir pasiruošusius kareivius. Trečia, - Irako kariuomenė nesikauna. Divizijos prie Bagdado laukia priešo ir nė nebando pulti. Nors ilga tiekimo linija nuo Basros iki Bagdado prieigų - įsitempusi, ji puldinėjama atsitiktinai ir silpnai. Ketvirta, amerikiečiams pavyko užimti kelis strateginius tiltus per Eufratą, irakiečių nesugebėjimas susprogdinti tiltus rodo ydingą gynybos strategiją. Penkta, nors kareivių pasiduoda mažiau, nei tikėtasi, gyventojai inertiški - jie laikosi “pagyvensim, pamatysim” filosofijos, kuri suprantama po trisdešimties metų partijos “Baath” priespaudos. Galop sąjungininkai turi visišką persvarą ore, - rašo istorikas Kiganas.
“New York Times” perspėja, kad Rusija neturi teisės tiekti ginklų Irakui. Niekas neneigia, kad Maskva gali nesutikti su Irako karu politiškai, bet ginklų tiekimas - kas kita. Tai yra Jungtinių Tautų sankcijų pažeidimas ir grėsmė amerikiečių ir britų kareiviams. Vašingtonas kaltina Rusiją, kad jos bendrovės parduoda Irakui naktinio matymo prietaisus, valdomas prieštankines raketas ir visuotinės pozicionavimo sistemos (GPS) trukdymo įrangą. Politiškai daug amerikiečių gali prieštarauti karui taip pat kaip rusai, bet amerikiečiai nepakęs, jei Amerikos tanką pamuš rusiška raketa.
Dienraštis “Wall Street Journal” rašo, kad Sadamo fedainų draugovė yra tokia pat režimo priešų medžiotoja, kaip ir Hitlerio gestapas, bolševikų čekistai ar VDR Štazi. “Fedain” arabiškai reiškia pasiryžusį paaukoti savo gyvybę, tačiau Sadamo banditai aukoja ne savo, bet kitų žmonių gyvybes - tų, kurie turėjo neatsargumo skųstis Sadamo valdžia. Fedainai turi teisę žudyti gyventojus ir jie tą darė praeitą savaitę Basroje. Fedainai ginklu varo žmones į kariuomenę, šaudo atsisakančius ir taip bauginą kitus. Visuomenę, kurioje yra nuolatinė grupinio susidorojimo grėsmė, sunku įsivaizduoti tiems, kurie pripratę būti saugomi įstatymo. Kai kurie Sadamo advokatai net tvirtina, kad istorijos apie žiaurius susidorojimus yra Bušo ir Tonio Bleiro karo propaganda. Tačiau tie patys kritikai dažnai aiškina, kad nerealistiška tikėtis, jog Amerika ir Britanija įdiegs demokratiją tokioje buvusioje arabų diktatūroje kaip Irakas.
Londono dienraštyje “Times” analitikas iš Briuselio Stivenas Polardas rašo, kad Irako karo kritikai iš visų partijų apsėsti vienos idėjos - Vakarų neapykantos. Sąjungininkų pergalė jiems - košmaras, kuris sugriaus visą pasaulį - Irakas bus laisvas, būsią daug Sadamo masinio naikinimo ginklo įrodymų, o Amerika dar kartą patvirtinsianti, jog turi pakankamai ryžto kovoti už savo vertybes ir jų išlikimą. Dauguma demonstruojančių prieš karą nesupranta vieno dalyko - karas jau prasidėjo ir galima rinktis viena iš dviejų - remti arba sąjungininkus, arba Sadamą. Protestuojantys leidžia aiškiai suprasti, už ką jie - visiškai užvaldyti neapykantos savo visuomenei, jie negali pakęsti minties, jog Vakarai gina save, o jei Amerika gina laisvę, pirma reakcija - spjauti jai į veidą. Tikrasis Vakarų nuopuolis yra ne alkoholis, seksas ir narkotikai, bet jų nesugebėjimas branginti savo vertybes ir atsilyginti Vakarų nekentėjams jiems derančia panieka, - baigia Polardas dienraštyje “Times”.
