1991 m. sausio mėn. 12d Lietuvos Respublikos AT nutarimo "Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti" 3 punkte buvo nurodoma, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai svarbiausiųjų valstybinių objektų užpuolimo atvejais turi teisę priešintis bet kuriam užpuolikui: Šis nutarimas buvo išplatintas 1991 m. sausio mėn. 12 d. Sprendžiant iš žiniasklaidoje išplatintų pranešimų turinio, matėsi, kad Vilniaus m. ir kituose respublikos miestuose sovietinės armijos kariškiai vykdo išpuolius prieš visuomeninius ir valstybinius objektus, plėšia jų turtą ir vykdo civilių gyventojų terorizavimą ir pasikėsinimus į jų sveikatą bei gyvybę. Jausdami pareigą ginti savo Tėvynę, jos gyventojų sveikatą bei gyvybę, Radviliškio r. PK darbuotojai kreipėsi į VRM budinčiąją dalį, prašydami leisti Radviliškio PK policijos būriui atvykti į sostinę Vilnių. VRM šį policijos kreipimąsi priėmė palankiai ir liepė laukti artimiausiu laiku nurodymų. Aš, J.Krikščiūnas, tuo metu dirbęs prie Radviliškio PK apsaugos sektoriuje inspektoriaus pareigose, drauge su dviem savo pavaldiniais, policijos darbuotojais, prisijungėme prie organizuojamos policijos komisariato akcijos į Vilnių. Po darbo parvykę į namus pasiėmėme atsarginius priemonių krepšius, apsirengę šilčiau ir atsisveikinę su savo šeimomis, grįžome laukti tolimesnių VRM nurodymų. Šiaip, dėl aiškumo, turiu pasakyti, kad mes buvome pasiruošę vykdyti tarnybines pareigas Vilniaus mieste, todėl mes privalėjome vykti į Vilnių su pilna ekipiruote ir vykdyti bet kokius pavedimus ir įsakymus, duotus VRM atstovo, vadovaujantis tuo metu veikiančiais milicijos statuto rėmuose. Laukdami stebėjome televizijos laidose rodomas įvykių scenas, pergyvenome kartu su visa tauta dėl žmonių netekčių. Nors ir matėme žiaurius vaizdus, tačiau iš susirinkusių būrio darbuotojų nė vienas nepakeitė savo nusistatymo padėti Vilniaus policijai, nepabūgo, nepakeitė savo siekių ir tikslo, kiek galima prisidėti kovojant už Lietuvos Nepriklausomybę ir savo tautos gyventojų saugumą ir jų gyvybę. Kuomet buvo užgrobtas televizijos bokštas, ir mes nesulaukėme nurodyto leidimo išvykti, pakartotinai kreipėmės į VRM budinčiąją dalį. Tai buvo 13 d. 3.00 vai. nakties. Nors negavome pranešimo, buvome barti, kad dar neišvykome. Susėdę į tam tikslui pakviestais organizacijos autobusą, išvykome. Vilniuje, prie VRM rūmų, buvome 7.00 vai. ryto.
Mes jau Vilniuje
Čia mus instruktavo VRM atsakingas darbuotojas: ką mes privalėsime daryti, kaip turėsime elgtis. Atstovas instruktuodamas matė, kad mes, policijos darbuotojai, buvome ne naujokai ir sugebame atlikti bet kokias užduotis nepriekaištingai. Buvome apsirengę milicininkų uniforminiais rūbais, prisisegę Nepriklausomos Lietuvos simbolinius ženklus. Mus atlydėjo iki televizijos bokšto. Bokšto teritorija buvo aptverta vielos sieto tinklu. Iš vidaus ties tvora stovėjo sovietinės kariuomenės šarvuočiai, teritorijoje matėsi keli tankai. Prie šarvuočių sovietiniai kariai stovėjo ginkluoti automatiniais ginklais. Kariškių laikysena, o ypač jų žvilgsnis rodė nevisiškai blaivią jų nuotaiką ir kėlė grėsmę besibūriuojančiai žmonių miniai, kurie iš lauko pusės uždeginėjo žvakutes ir statė prie tvoros ir dargi siekė pastatyti degančias žvakutes už sietinės tvoros ant žemės. Man tai kėlė tiesiog siaubą, nes šitokį panašų vaizdą aš jau buvau matęs 1961 m. Vokietijoje, kuomet buvo statoma vadinamoji "Berlyno siena". Tuo metu aš tarnavau sovietinės armijos, pulke Nr. 93273. Šiam pulkui vadovavo papulkininkis, o po sienos statybos - pulkininkas Drozdovas. Visam gyvenimui man išliko atminty tie vaizdai, kaip per laikinai pastatytą vielos užtvarą bandė prasiveržti Berlyno gyventojai, nes antroje pusėje liko daugelio šeimos nariai, dirbantys naktinėje pamainoje, pas senelius esantys vaikai, liko atskirti tėvai, broliai, seserys. Buvo didžiulis sąmyšis, jį lydintis riksmas ir automatiniai ginklų šūviai. Teko matyti, kaip žalią uniformą vilkintys kariškiai tempė už kojų žuvusius. Kiek jų ten žuvo, neteko girdėti pranešant žiniasklaidoje. Matyt, skelbta nebuvo. Taip panašiai buvo ir prie bokšto. Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, o kur buvau aš, "kai traiškė žmones, kad nė vienas policijos darbuotojas nenukentėjo". Man buvo net nepatogu teisintis prieš seną žmogų. Paaiškinau, kad mes ne vietiniai, kad atvykome tik ryte. Mačiau jų akyse priekaištą, o tai mane tiesiog skaudino. Po kelių valandų aš pastebėjau, kad sovietinės kariuomenės apsaugos kareiviai pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipė į mus dėmesio, matė, kad mes, policijos darbuotojai, nekeliame jiems grėsmės. Aš pastebėjau, kad kariškiai, o ypač karininkai, susidomėję stebėjo mūsų, policijos darbuotojų, ir žmonių masės tarpusavio santykius, nes vietiniai gyventojai, matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje, niekas mūsų nekeičia, nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava arba sumuštiniais. Kareiviai stovėjo, ir mūsų toks ryšys su masėmis tiesiog juos stebino, - matė, kaip mes elgiamės su žmonėmis, matė, kad mes nuoširdžiai kalbamės, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare apie 20.00 vai. atvykęs iš kito rajono policijos būrys. Tiksliai iš kokio rajono aš tiesiog ir nepasakysiu. Kitą dieną ir vėliau mes dar budėjome prie parlamento rūmų naktimis ir dienomis. Jau sausio 14 d. ir vėliau buvo atvykę policijos būriai iš Pasvalio, Biržų, Joniškio, dar vienas Radviliškio būrys, taip pat būriai iš kitų rajonų ar miestų. Aš savo ir bendraminčių veiksmais tiesiog didžiavausi.
Prieš įvykius supratome: policijoje - krizė
Tai pastebėjo ir Juozas Zujus iš Vilniaus, kuris savo pastebėjimus pateikė knygoje "1991 m. sausio mėn. 13 d. Lietuva". Ponas Zujus rašo: "Pasitikėjimą savimi ir žmogaus orumo jausmą mums kėlė santūriai tarp žmonių ir kareivių stovėdami policijos vyrai. Jie pasiaukojamai ir ryžtingai tramdydavo besikarščiuojančius, sulaikydavo provokatorius". Labai dėkoju gerbiamam Juozui Zujui. Šie Jūsų žodžiai yra įamžinti ne tik knygoje, bet ir mūsų policijos darbuotojų širdyse. Tai vienintelis žmogus, kuris mus, policijos darbuotojus, pastebėjo. Buvo ir daugiau, kurie rėmė ir šildė ne tik karšta arbata ar sumuštiniais, bet geru žodžiu, o tai labai mums reikėjo. Tik tie žmonės mūsų siekius suprato ir išreiškė savo pasitikėjimą policijos atžvilgiu, kuri, sakyčiau, rizikavo savo sveikata ir tikiu, kad nė vienas nebūtume sudrebėję prieš gresiantį mirtiną pavojų. Per šiuos įvykius supratome, kad Vilniuje iš tikrųjų buvo policijoje krizė. Dalis milicijos darbuotojų, o ypač rusakalbių, buvo linkę remti Burokevičiaus ar Giedraičio grupuotes, nepripažino Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės. Rėmė milicijos ypatingąjį OMON būrį, vadovaujamą buvusio kapitono Makutinovičiaus. Tokie milicininkai savo veiksmais klaidino ne tik neapsisprendusius milicijos darbuotojus, bet ir kai kuriuos Lietuvos AT deputatus. Kaip buvo sprendžiamas klausimas apie Sausio 13-sios įvykių įvertinimą bei žuvusiųjų ir jų artimųjų, kitų pasižymėjusių asmenų apdovanojimą ar paskatinimą, tai aš išgirdau iš AT deputatės N.Oželytės pastebėjimo, kad apie policijos vaidmenį negali būti jokios kalbos, atseit, jeigu ir kas nors dirbo, tai tik atliko tarnybines pareigas. Taip. Mes atlikome tarnybines pareigas, bet argi ponia N.Oželytė paklausė nors vieną iš mūsų, o kas gi mus siuntė atlikti tų pareigų? Argi mes važiavome, t.y. važiuodami nebuvome pasirengę pačiam blogiausioms pasekmėms, argi mūsų šeimų nariai su drebančia širdimi nestebėjo ir nelaukė mūsų sugrįžtančių sveikų ir gyvų? Mes niekada nebuvome robotais ir tikiuosi, kad policijos darbuotojai ir ateityje vadovausis ne tik įstatymų vykdymu, bet, vykdydami įstatymus, vadovausis ir sąžinės, moralės bei kitomis gyvenimo normomis. Tik tokios policijos reikia mūsų seneliams, motinoms, vaikams, jų sveikatai ir gyvybėms ginti.
Radviliškio raj. PK buvęs apsaugos sektoriaus vyr. inspektorius veteranas Jonas Krikščiūnas
Tai konkurso „Atgimimo istorija“ straipsnis, laimėjęs prizą.
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.
