Aurelija Žutautienė
Kaip mūsų reikalai klostysis tapus pilnateise Europos Sąjungos nare, ko tikitės iš šios organizacijos? Tokį klausimą uždavėme mūsų laikraščio skaitytojams.
Ksavera Račienė (67 m.), buvusi "visų galų meistrė", dabar - pensininkė:
- Labai norisi tikėti, kad patekę į vieną "kompaniją" su Europos Sąjungos valstybėmis, nebūsime daugiau taip skriaudžiami, kaip iki šiol. Na, gal ir pensijos padidės, gal nereikės užsiimti daržininkyste, kad kelis litus galėtum prisidurti prie varganų išmokų. Tikriausiai padaugės investicijų, į mūsų šalį ims plaukti milijonai, tiktai bijau, kad valdžia jų nesusikištų į savo kišenes. Bet gal šis reikalas bus "kontroliuojamas", gal mūsų vadovai bus spaudžiami atsigręžti į vargstantį žmogų. O juk labai norisi bent šiek tiek geriau pagyventi bent prieš mirtį... Kita vertus, toji Europos Sąjungos valdžia irgi nekvaila - manau, jog ji tuščiai pinigų į balą nemėto...
Kazimieras Vėbra, statybininkas:
- Mano atsakymas būtų trumpas - gerai. Reikia eiti į priekį, nestoviniuoti ir nesigręžioti atgal. Manau, jog narystės Europos Sąjungoje vaisius raškysime dar negreit - ne anksčiau kaip po kokio dešimtmečio. Na, gal šiek tiek anksčiau. Daug kas tikisi, jog Europos Sąjungos viršūnės "prispaus" mūsų valdžią, todėl ji taps labai gera ir klausys liaudies, tačiau aš tuo netikiu...
Zofija Pavalkienė (72 m.), buvusi buhalterė:
- Nežinau, ar mums reikėjo lįsti į tą Europą... Gal pirmiausia turėjom išsikapstyti iš "ubagyno", iš to purvo, kuriame dauguma mūsų iki šiol murkdosi... Tikriausiai nė vienoje Europos šalyje nėra tiek daug stovinčiųjų su ištiestomis rankomis, prašančiųjų išmaldos, kaip pas mus. Aš pati net durų neatidarau, kai pamatau ten stovintį pavargėlį - ne todėl, kad nenorėčiau paremti, o dėl to, jog neturiu nieko, ką galėčiau įsprausti jam į ranką... Ar čia, turgelyje, stovėčiau tokiame šaltyje su džiovintais obuoliukais, jeigu galėčiau pragyventi iš pensijos?.. Nors toji Europa žada mus paremti, tačiau manau, jog už dyką niekas nieko neduoda. Taigi nežinia, kokios ateities sulauksime.
Rimantas Mockevičius (42 m.), uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus pavaduotojas:
- Tą dieną, kai buvo paskelbta ši žinia, mūsų nedidelis kolektyvas greitai susimetė šampanui - tai buvo proga ne tik pasitaisyti nuotaiką savaitgaliui, bet ir iš tiesų nuoširdžiai pasidžiaugti. Kiekvienam turėtų būti aišku, kad gyvenimas tiktai pagerės. Ką čia daug svarstyti - visų pirma atsivers sienos, prasiplės darbo rinka, tikriausiai pakils lietuvaičių prestižas (dabar Europoje jis tikrai apgailėtinas), tautiečiai pamažu taps lygiateisiais, gerbiamais žmonėmis. Jau vien dėl to reikia džiaugtis...
Juzefa Gaurilčikienė (62 m.), 35 metus dirbusi kolūkyje:
- Kaip galima atsakyti į šį klausimą, jeigu dar neišbandėm, "neparagavom" tos Europos ir net gerai nežinom, ką reiškia toji Europos Sąjunga. Tikėti tuo, kas ką šneka, kol kas negalima, todėl ir atsakysiu: pagyvensim - pamatysim. Bent aš viliuosi, kad daugiau tokios neteisybės, kokia buvo iki šiol (pavyzdžiui, neatgaunu savo 2 hektarų žemės), nebus, kad mūsų valdžia bus priversta skaitytis su žmogum... O dėl darbo - tai man vis tiek. Aš į Europą dirbti tikrai nevažiuosiu...
Egidija Stonytė (20 m.), studentė:
- Nors atrodo, jog jaunimui ir taip visi keliai atviri, tačiau Lietuvai patekus į Europos Sąjungos glėbį galimybių dar labiau padaugės. Manau, jog jauni žmonės drąsiau rinksis Europos aukštąsias mokyklas, važiuos dirbti, o uždirbtus pinigus investuos į mokslus. Atsiranda būtinybė (o drauge ir galimybė) mokytis užsienio kalbų, tobulinti save kaip asmenybę - mums visiems dar reikia daug ko išmokti iš europiečių. Taigi pirmyn...
