Stasys VARNECKAS
Sodžiaus veterinaras Tadas jau rimtai galvojo pasiskelbti bankrutavęs. Paukščių gripas, iš kurio tiek daug tikėjosi, taip ir nepasirodė, visos tos holšteinizuotos juodmargės ar žalmargės jau seniai suskiepytos, o jeigu kieno pusparšis ir susigriebia kokią raudoniukę - negi iš to pragyvensi? Tačiau netikėtai perspektyvos ėmė ir prašviesėjo.
O buvo taip.
- Laba diena, pone Tadai, - pasibeldė vieną gražią dieną į jo duris sodietė Apolonija, dar apyjaunė, dar apygražė moterėlė. - Ar galiu tamstą sutrukdyti?
- Gal jau koks paršas sunegalavo? - apsidžiaugė Tadas, nors to stengėsi nerodyti - juk su kitokiomis problemomis pas jį niekas ir nebesibelsdavo.
- Ne, šį kartą ne, - atsakė Apolonija. - Aš pas jus tokiu... na, tokiu intymiu klausimėliu, jei galima...
Veterinarui Tadui kažkur apačioje krustelėjo. Intymiu? Hm... Apolonija dar visai nieko, dar apyjaunė, apygražė... Todėl atsakė:
- Galima. Prašom toliau. Sėskitės.
Apolonija atsisėdo ir pradėjo nedrąsiai aiškinti:
- Mes štai jau dveji metai Europoje. Labai džiugu, puiku, tačiau... Tačiau...
- Drąsiau. Drąsiau, ponia Apolonija. Nesivaržykite.
Dar kiek pamikčiojusi, Apolonija įsidrąsino ir išklojo visą esmę:
- Visos vakarietės... Ir Britni Spyrs, ir Pamela Anderson, ir Klaudija Šifer - puošia ne tik savo ausytes, nosytes, bet ir, pasakysiu liaudiškai, bambytes. Gražu. O kodėl mes, sodžiaus moterys, turime atsilikinėti? Negi mes kokios laukinės? Štai ir atsiuntė mane kaimynės. Pazonduok, sako, Apolonija, gal ponas Tadas apsiimtų. Prie medicinos vis dėlto esi.
- Ką apsiimtų? - nesuprato Tadas.
- Nagi ten, bamboje, skylutes prakiurdinti.
- A, "umbilicus"! - apsidžiaugė Tadas, prisiminęs lotynišką terminą. - Galiu! Ką galiu, tai galiu. Ne vienam jaučiui esu vėręs grandį į šnerves. Kad toks pasiutęs nebūtų. Techniškai tai visai nesudėtinga. Na, renkis! Negaiškime laiko.
Sodietė Apolonija segėsi sijoną ir kalbėjo:
- Štai mes ir būsime tikros europietės. Jei dar mūsų vyrai pasistengs...
- O ko jiems stinga? - pasiteiravo veterinaras, galąsdamas ylą.
- Ir daug, ir mažai. Atprasti nuo tų įgrisusių rusiškų keiksmažodžių. Argi negalėtų keiktis angliškai? Na, kad ir prancūziškai. Prancūzai, sako, labai gražiai keikiasi.
- Deja, čia aš jau nieko nepadėsiu. Užsienio kalbų - nė bum bum. Gal, sakau, kreipkitės į mūsų intelektualą, buvusį pradinės vedėją Banaitį. Gal jis patreniruos jūsų vyrus? Na, renkis. Kur gi ta tavo... "umbilicus"...
