Remigijus RAINYS
Ukrainoje tebetęsiamas pavojingo aviaincidento, ištikusio AB "Aviakompanija Lietuva" lėktuvą ATR 42-300 netoli Kijevo oro uosto, tyrimas. Praėjusių metų pabaigoje, esant blogam matomumui ir krintant šlapdribai, Borispolio oro uoste besileidžiantis iš Vilniaus su 33 keleiviais ir 4 įgulos nariais atskridęs lėktuvas kliudė prieigose augančių medžių viršūnes. Tačiau patyrę pilotai sugebėjo vėl pakilti ir apsukę kelis ratus vis dėlto nutupdė aplamdytą prancūzų ir italų bendros gamybos keleivinį lainerį. Neabejojama, kad tai pats rimčiausias ore nutikęs incidentas nuo pat šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Daugumą reiso keleivių sudarė ukrainiečiai, tačiau salone buvo ir keli Lietuvos piliečiai, tarp kurių į Kijevą keliavo ir Lietuvos Respublikos ambasadorius Ukrainoje ir Moldovoje Viktoras Baublys. Niekas iš keleivių nenukentėjo ir V. Baublys "Akistatos" korespondentui sakė, kad tie, kurie nusileidimo momentu nežiūrėjo pro langus, galbūt net nesuvokė, koks pavojus jiems grėsė. Pasak ambasadoriaus, jis, žinodamas, kad skrydis jau baigiasi, susidėjo į portfelį savo dokumentus ir žvilgterėjęs pro langą išvydo, jog lėktuvas skrenda beveik pačiomis eglių viršūnėmis. Netrukus V. Baublys pajuto smūgį į lėktuvo apačią, tačiau susimėtęs lėktuvas po kelių akimirkų vis dėlto vėl pradėjo kilti.
- Išsigąsti nebuvo kada, - sakė kitados pats sportiniais lėktuvais skraidęs Lietuvos ambasadorius, - tačiau kai lėktuvas pradėjo sukti dar kelis ratus virš oro uosto, pamaniau, kad galbūt jau buvo išleista važiuoklė, kuri galėjo sulūžti susidūrus su medžiais, tad tektų leistis avariniu būdu, ant "pilvo". Nurimau tik tuomet, kai pagaliau išgirdau išleidžiamų važiuoklių garsą ir lėktuvas netrukus nusileido oro uosto take. Išlipęs pamačiau, kaip oro uosto tarnybų darbuotojai traukia iš orlaivio fiuzeliažo medžių šakas, todėl neabejoju, kad skaudžių pasekmių pavyko išvengti tik dėl įgulos meistriškumo. Į Lietuvos ambasadą Kijeve kol kas nesikreipė nė vienas to nelemto reiso keleivis, nors Lietuvos avialinijų atstovai ir buvo pasiūlę pareikšti pretenzijas dėl kompensacijų už patirtą žalą.
Paklaustas, ar nuo šiol nebūgštaus, kai vėl reikės skristi lėktuvu, V. Baublys atsakė, jog pagal tikimybių teoriją dabar jis bent kuriam laikui užsitikrino saugių skrydžių rezervą, todėl ypatingo nerimo tikrai nejaus.
Lietuvos avialinijos iš aviakompanijos "Lietuva" buvo pasisamdžiusios šį lėktuvą skrydžiui į Kijevą drauge su visa įgula. Pagal tarptautinę praktiką, į avarines situacijas patekusių pilotų pavardės neskelbiamos, todėl Civilinės aviacijos departamento vadovai tik pranešė, kad orlaivio vadas - 51 metų kaunietis, vien lėktuvu ATR 42-300 išskraidęs per 3 000 valandų. Antrasis pilotas - 46 metų vilnietis - tokio tipo lėktuvais skraidęs kiek mažiau, tačiau taip pat turintis didelį bendrą skraidymo stažą. Pranešama, kad kol nebus visiškai užbaigtas incidento tyrimas, kurį vykdo Ukrainoje sudaryta valstybinė komisija, jokios išankstinės išvados nebus skelbiamos. Tyrimas gali užtrukti net kelis mėnesius ir tada bus nuspręsta, kur reikės remontuoti aplamdytą lėktuvą. Abu mūsų pilotai ir stiuardesės dar prieš Naujuosius metus sugrįžo į Lietuvą, o Kijeve lankėsi Lietuvos civilinės aviacijos ir aviakompanijos "Lietuva" atstovai.
Specialistai teigia, kad avarija galėjo įvykti ir dėl pilotų, ir dėl Borispolio oro uosto skrydžių valdymo tarnybos kaltės. Skrydžio metu virš Kijevo buvo sudėtingos metereologinės sąlygos: debesų aukštis siekė tik 60 metrų virš žemės, krito šlapdriba. Tuo metu oro uoste buvo pakaitomis valomi nusileidimo-pakilimo takai. Per baigiamąją nusileidimo stadiją dispečeriai Lietuvos lėktuvui staiga pakeitė nusileidimo taką, todėl į jo kompiuterius galėjo būti perduota klaidinga antžeminės instrumentinio tūpimo sistemos informacija. Mat tokia sistema kiekviename take veikia atskirai ir ją įjungus nuvalytame take gali praeiti 1,5-2 minutės, kol ji pradeda patikimai funkcionuoti. Iš žemės valdomas lėktuvas iš debesų išniro tik likus 7 kilometrams iki oro uosto. Pilotai pamatė, kad lėktuvas yra per žemai ir dideliu greičiu artėja prie medžio viršūnės. Lakūnams pavyko išvengti kaktomušos, tačiau lainerio apačia vis dėlto kliudė ir nulaužė eglės viršūnę. Lėktuvas pakilo ir bandė dar kartą leistis, tačiau lietuvių pilotams vėl pasirodė, kad Borispolio oro uosto antžeminė instrumentinio tūpimo sistema veda juos per žemai, todėl jie apsuko dar vieną ratą. Jei paaiškės, jog lėktuvas apgadintas dėl ukrainiečių kaltės, jiems AB "Aviakompanija Lietuva" teks sumokėti atitinkamą kompensaciją. Šiuo metu aviakompanija priversta trumpam nuomotis dar vieną lėktuvą. "Aviakompanija Lietuva" skraidina keleivius 3 prancūziškais turbosraigtiniais lėktuvais.
Netoli Kijevo oro uosto tik keli centimetrai nuo neišvengiamos žūties skyrė ir 1977 metų vidurvasarį pirmuoju naujai atidarytos tuometinio "Aerofloto" oro linijos "Kaunas - Simferopolis" pirmuoju reisu skridusius keleivius. Lėktuvu JAK-40 skrido ir kaunietis televizijos operatorius Jonas Dirsė, kuris drauge su žurnalistu Vytautu Andrejaičiu gavo redakcijos vadovų pavedimą parengti keletą reportažų apie tai, kaip kauniečiai ilsisi prie Juodosios jūros. Pirmojo skrydžio proga "Aerofloto" vadovybė pažadėjo televizijos darbuotojų grupę nugabenti nemokamai, tačiau prieš pat kelionę paaiškėjo, kad V. Andrejaitis dėl asmeninių priežasčių išvykti negali, todėl jį pakeitė redakcijos dailininkas, dabar jau Anapilin iškeliavęs, Dionizas Baranauskas.
Atvykęs į Aleksoto oro uostą televizijos operatorius nufilmavo pirmuosius keleivius, aukštų pareigūnų pasveikinimo žodžius ir palinkėjimus. Jau ore J. Dirsė paklausė, ar galės filmuoti lėktuvo viduje ir pro langą. Anais laikais tam reikėjo gauti net apygardos karinės cenzūros leidimą, tačiau lėktuvo vadas pažadėjo, kad leis tai padaryti kiek vėliau, po nutūpimo Kijeve, kai lėktuvas, pasipildęs degalų, pakils tolimesniam skrydžiui. Sugrįžęs į savo vietą salono gale Jonas atsisėdo šalia snaudžiančio D. Baranausko ir vyrai užsnūdo. Operatorius vėliau pasakojo, jog nubudęs dirstelėjo pro iliuminatorių ir išvydo, jog sparčiai artėja žemė. Lėktuvas kažkodėl leidosi tyliai, su išjungtais varikliais. Į saloną įėjusi gerokai išbalusi stiuardesė visų paprašė užsisegti saugos diržus. Žemė artėjo neįtikėtinai greitai ir pro iliuminatorių matėsi, kaip lėktuvas praskrido virš Dnepro, miškų, kažkokių pelkių. Kai visai čia pat šmėstelėjo aukštos įtampos stulpai, Jonas sunerimo. Dar kelios sekundės ir laineris su trenksmu pasiekė žemę, tačiau tai buvo nepakilimo takas, o kažkokios pievos.
Šalin nulėkė nulūžę ratai, o lėktuvas dideliu greičiu čiuožė per krūmynus, kažkokias žoles, o galiausiai - vandeniu. Vėliau paaiškėjo, kad nuslydęs apie 200 metrų laineris galiausiai "finišavo" ganėtinai dideliame Darnicos pelkynų ežerėlyje. Salone kilusios panikos metu ramus išliko tik jau nutūpus pabudęs dailininkas D. Baranauskas, kuris nusistebėjo, kad Kijeve toks varganas oro uostas. O aplinkui klykė moterys ir vaikai, vyrai bandė jas raminti. Dar didesnė panika kilo, kai visi pastebėjo, kad lėktuvas ėmė skęsti. Iš pilotų kabinos atskubėjęs išblyškusiu veidu lėktuvo vadas dar bandė pašmaikštauti: "Viskas gerai, nusileidome nelabai sėkmingai, tačiau laimingai". Deja, šie jo žodžiai keleivių nenuramino, o pro atsidariusi atsarginį įėjimą į lėktuvą jau liejosi vanduo. Keleiviai sulipo ant sėdynių, moterys glaudė glėbiuose vaikus. Lėktuvas nustojo grimzti, kai vandenį pasiekė sparnų plokštumos, tačiau norint pereiti per saloną jau reikėjo pasiraityti kelnes. Lėktuvo vadas paprašė visus pereiti į lėktuvo priekį, nes reikėjo išlaikyti pusiausvyrą. Iki kranto buvo apie 50 metrų, tad reikėjo kantriai laukti gelbėtojų, kurie pasirodė tik po pusantros valandos.
Pradžioje virš nelaimės ištikto lėktuvo ratą apsuko sraigtasparnis ir išmetė pripučiamą guminę valtį. Kiek vėliau ant kranto pasirodė karinė technika ir žmonės. Pirmasis į lėktuvą įžengęs KGB majoras pasiteiravo, ar visi sveiki, ir sutikrino čia esančiųjų "galvas" pagal lakūnų pateiktą sąrašą. Nors kai kas bandė protestuoti dėl tokios, jų manymu, nereikalingos procedūros, tačiau kariškis liepė patylėti ir džiaugtis, kad išliko gyvi. Po patikrinimo prasidėjo evakuacija - po 4-6 žmones imta plukdyti į krantą. Pradžioje vaikus ir moteris, o vėliau - vyrus. Ant kranto jau būriavosi vietiniai gyventojai, tačiau buvo liepta su jais nebendrauti. Išgelbėtuosius skubiai susodino į autobusą. J. Dirsei, kuris kreipėsi į majorą ir prisistatęs paprašė leidimo nufilmuoti tai, kas vyksta, buvo atsakyta, jog tai, ką mato, galės tik prisiminti. Lėktuvo keleivius ir ekipažą nuvežė į Kijevą ir įkurdino viešbutyje, kur visi gavo nemokamus pietus ir alkoholinių gėrimų. Po kelių valandų iš Vilniaus atskridęs kitas JAK-40 daugumą keliautojų nuskraidino toliau. Kai kas vis dėlto skristi į Krymą atsisakė, nors bendrakeleiviai ramino, kad du kartus tą pačią dieną lėktuvai retai nukrenta net Sovietų Sąjungoje.
Vėliau J. Dirsė bandė išsiaiškinti šios avarijos priežastis, nors apie lėktuvo kritimą nebuvo pranešta jokiose masinės informacijos priemonėse. Pavyko sužinoti, kad lėktuvui leidžiantis dėl konstrukcijos defekto - mechaninės blokuotės - išsijungė visi trys lainerio varikliai. Tai atsitiko maždaug 500 metrų aukštyje, tad pilotams reikėjo rinktis - arba sraunų Dneprą, arba vandeningą Darnicos vietovę. Nors pirmuoju atveju visi greičiausiai būtų nugarmėję į dugną, tačiau ir antrasis taip pat vos nesibaigė tragiškai. Lėktuvui jau beveik nusileidus, jo kelyje "pasimaišė" Dnepro hidroelektrinės stulpai. Nevaldomą lėktuvą pilotai sugebėjo "prakišti" po aukštos įtampos elektros energijos perdavimo liniją. Lainerio uodegą nuo laidų teskyrė 9 centimetrai.
Taigi Kijevo dangus protarpiais bando lietuvių pilotų meistriškumą ir gąsdina iš Lietuvos atskridusius keleivius. Turint galvoje, kad abi šias avarijas skiria net 27 metai, dar kurį laiką į Ukrainą turėtume skraidyti saugiai. Tad gal "saugių skrydžių rezervą" užsitikrino ne tik Lietuvos ambasadorius V. Baublys?
