Remigijus RAINYS
Kupiškio rajono apylinkės prokuratūros ir policijos komisariato pareigūnams neprireikė nė savaitės, kad būtų sulaikytas pirmasis įtariamasis, prisipažinęs dalyvavęs Paprudžių kaimo ūkininko Jono Šimonio (58 m.) žmogžudystėje. Vienkiemyje gyvenusio vienišiaus J. Šimonio kūnas buvo aptiktas sudegusiame gyvenamajame name. Ugniagesius iškvietė kaimynai, liepsnas pastebėję tuoj po vidurnakčio. Tačiau operatyviai atvykę ugniagesiai gaisrą gesino beveik iki paryčių - dviejų galų tvirtai suręsta medinė ir sausa lyg parakas troba sudegė visiškai. Jonui Šimoniui šios giminės dinastiją buvo lemta užbaigti ne savo noru - teisėsaugininkai ant aptikto apdegusio lavono nesunkiai rado smurto žymių, o ant negyvėlio kaklo užsukta vielos kilpa nubraukė bet kokias savižudybės ar nelaimingo atsitikimo prielaidas.
Į tėvų namus Noriūnų seniūnijoje Jonas ir keleriais metais vyresnis jo brolis Kazys iš ilgametės tremties Irkutsko srityje drauge su motina grįžo bene 1963 metais. Sodybą Paprudžiuose jiems išsaugojo senosios Šimonienės sesuo. Broliai įsidarbino tuometiniame Rudilių kolūkyje: Kazys - elektriku, Jonas - melžėju. Reta vyrams profesija išgarsino J. Šimonį, netrukus jis tapo žinomas ne tik rajone. Abu broliai buvo darbštūs auksinių rankų meistrai, negėrė ir nerūkė. Tokie jaunikiai kolūkyje turėjo būti grobte išgrobstyti, tačiau valdinga motina nuolat kartojo namuose nepakęsianti kitos šeimininkės, todėl ir Kazys, ir Jonas liko senberniai. Kai prieš ketverius metus mama mirė, broliai jau buvo susitaikę su savo likimu ir toliau sutartinai dirbo be niekieno pagalbos. Tik prieš porą metų, kai mirė ir Kazys, Jonas, iki tol mielai talkindavęs kitiems, pirmą kartą paprašė kaimynų pagalbos vežant šieną. O talkininkų darbštuolio J. Šimonio ūkyje niekada nebūtų buvę per daug - reikėjo melžti keturias karves, kurių viena neseniai apsiveršiavo, dvi ožkas, tvarte kriuksėjo trys peniukšliai, savo šieno ir avižų porcijos reikalavo visą vasarą sunkiai dirbęs arklys. Tėvai Kaziui ir Juozui paliko po 26 hektarus žemės, tačiau broliai juos buvo pasidalinę su tolimesniais giminaičiais. Kaime sklido kalbos, kad į Jono gyvybę buvo kėsintasi kaip tik dėl žemės dalybų, tačiau žemėtvarkininkai jas paneigė ir patvirtino, kad viskas vyko be jokių piktumų.
J. Šimonis buvo laikomas pasiturinčiu žmogumi - pardavinėjo pieną ir mėsą, turėjo santaupų iš ankstesnių laikų, tačiau namuose laikydavo ne daugiau kaip šimtą litų. Ūkininkas stengėsi gyventi patogiai, neseniai buvo nusipirkęs naujus baldus, tik prieš mėnesį parsigabeno naują televizorių "Sony". Priešais televizorių J. Šimonis ketino leisti ilgus žiemos vakarus, mat stengdavosi visus darbus užbaigti iki sutemų. Ūkininkas tai darė ne todėl, kad būtų mėgęs muilo operas, o todėl, kad baiminosi dėl savo gyvybės. Dar ankstyvą pavasarį, kai apsiliuobęs tvarte Jonas jau ėjo pro duris, kažkoks už jį aukštesnis vyras trenkė per galvą basliuku. J. Šimonis suspėjo prisidengti ranka ir lazda trenkėsi į petį. Šokęs atgal į tvartą Jonas spėjo kabliu užsikabinti duris ir nutvėręs šakes ėmė laukti, pasiryžęs kiaurai perdurti užpuoliką. Išeiti iš tvarto vyriškis ryžosi tik paryčiais, kai pagaliau nurimo ilgai kieme skaliję šunys. Žaizdą galvoje Jonui apiplovė ir aptvarstė artimiausia kaimynė Birutė Makasiejevienė, kurios šeima buvo Šimonių kaimynai dar tolimajame Sibire. Moteris sakė ne kartą įkalbinėjusi J. Šimonį parduoti savo gerą ir persikelti į miestą, tačiau šis atsakydavo mirsiąs gimtinėje. Kitą dieną miške, ne per toliausiai nuo namų, ūkininkas metalinėje statinėje aptiko paslėptą vėzdą ir maišinio audeklo. Atrodo, paslaptingasis užpuolikas ketino sugrįžti. Įvykį tyrę policijos pareigūnai pėdsakais per mišką nusekė iki į Kupiškį vedančio plento, nes toliau ieškomasis nuvažiavo dviračiu. Apylinkės įgaliotinis Valdas Karaliūnas visą savaitę saugojo J. Šimonį, vakarais ateidavo nakvoti į jo sodybą, tačiau nekviestas svečias daugiau nepasirodė. Savo ruožtu papildomų atsargumo priemonių ėmėsi ir pats šeimininkas - įsigijo net keturis šunis, niekur net trumpam neišeidavo neužrakinęs laukujų durų, o šakės jo miegamajame visuomet buvo po ranka. Vis dėlto, pasak kaimynų, vasarą kažkas dar sykį nesėkmingai bandė brautis į J. Šimonio būstą.
Lapkričio 28 dieną, vakarėjant, ūkininkas jau buvo pašėręs gyvulius ir ruošėsi užsisklęsti namuose. Jonas, pasisėmęs kibirą vandens, nuplovė pintinę bulvių nuskubėjo malkų. Tvarkingos malkų eilės džiūsta palei klojimo sienas. Ten nelaimėlį ir užklupo du atsibastėliai, nuo plento atsliūkinę mišku. Grumtynių metu jiems pavyko ant J. Šimonio užmesti atsineštą baltos medžiagos maršką, iš kurios paprastai siuvami maišai, ir stuktelėti kirvuku į galvą. Kai Jonas parkrito, plėšikai viela suveržė jo rankas ir kaklą, tada nutempė į trobą. Kiek laiko jie tardė ar kankino savo auką, dar aiškinamasi, tačiau į gaisrą atskubėję kaimynai matė du į mišką sprunkančius šešėlius. Kol kas įvykį tiriantys pareigūnai dar negavo teismo medicinos ekspertizės išvadų, ar J. Šimonis žuvo liepsnose, ar buvo nužudytas dar prieš gaisrą. Apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis.
Šį kartą įtariamųjų pėdsakais sekę pareigūnai žvyrkelyje, vedančiame į Noriūnus, surado netikėtus įkalčius - du iš J. Šimonio namų pagrobtus žiedus: vestuvinį ir su akute. Abu šie papuošalai priklausė senajai Šimonienei. Po daugybės patikrinimų be poilsio valandų triūsusiems kriminalistams pavyko nustatyti pirmą įtariamąjį: kratos metu kruvini drabužiai ir kiti įkalčiai aptikti tris kartus už vagystes teisto Noriūnų gyventojo Egidijaus Mickūnaičio (30 m.) tėvų namuose. Pateikus daiktinius įrodymus, pernai kovą po eilinio įkalinimo pas tėvus sugrįžęs Egidijus prisipažino drauge su savo vyresniuoju broliu Vaidu užpuolęs J. Šimonį, tačiau kategoriškai neigė, jog gaisrą sukėlė norėdami paslėpti pėdsakus. Du kartus teistas Vaidas laisvėje jau nuo 1997 metų. Vyrukas ketino pradėti naują gyvenimą ir susidėjęs su kažkokios naujos religijos pasekėjais persikėlė gyventi į Vilnių. Pasak E. Mickūnaičio, pastebėję, jog J. Šimonis nebegyvas, jie įspraudė jam į rankas uždegtą žvakelę ir pasišalino, be jau minėtų žiedų pasiėmę ir rastus 50 litų. Policijos duomenimis, jau po žmogžudystės Vaidas vėl apsivogė ir išvyko į sostinę. Įtariamasis ieškomas.
