Naujoji valiuta euras karaliauja plačioje dvylikos (iš penkiolikos) valstybių, Europos Sąjungos narių, teritorijoje ir įtikinamai įrodė savo efektyvumą bei veržlumą. Pralenkusi dolerį, vieninga Europos Sąjungos valiuta privertė kai kuriuos analitikus netgi išpranašauti Amerikos dolerio monopolijos žlugimą.
Trumpiau tariant, euras gana stipriai įsitvirtino ir, atrodytų, būtų galima dėti tašką. Tačiau iš tikrųjų ne visos abejonės išsklaidytos ir diskusijos kol kas netyla. Ginčijamasi ne dėl to, būti eurui ar ne. Aišku, būti. Šis svarbus žingsnis integracijoje į Europą jau žengtas ir niekas nesuinteresuotas grįžti atgal. Daugiau kalbama apie įprastines psichologines problemas, su kuriomis gali susidurti milijonai žmonių, kol prisitaikys prie naujos realybės.
Italai įsitikinę: euras - tikras rajūnas
Euro įvedimas - XXI amžiaus apiplėšimas, mastais pralenkiantis pačius garsiausius ir įžūliausius apiplėšimus nuo tada, kai buvo sugalvoti pinigai. Taip manoma Italijoje ir nesikuklinama apie tai kalbėti kone ant kiekvieno kampo. Liros pakeitimas vieninga Europos valiuta kiekvienai šeimai Apeninuose atnešė apie 1 500 eurų grynų nuostolių. "Tai tas pats, kaip iš buto išnešti skalbimo mašiną, televizorių, viryklę ir puodą spagečiams virti, - tiesioginiame televizijos eteryje pasiskundė 48 metų neapolietė Laura De Alesija. - Arba palikti be jokio rūbelio visus keturis mano vaikus".
Padauginus nuskriaustosios Lauros nuostolius iš 25 milijonų (tiek žmonių gyvena Italijoje), gautume įspūdingą skaičių - 37,5 milijardo prievarta paimtų eurų.
Vartotojų asociacija skatina visaliaudinį nepasitenkinimą, tvirtindama, jog Italija labiausiai iš visų šalių nukentėjo dėl euro įvedimo. Čia pakilo tarifai visų rūšių draudimui ir bankų paslaugoms, jau nekalbant apie kainų didėjimą visoms vartojamosioms prekėms. Net oficialūs duomenys skelbia, jog periodinių leidinių kaina Italijoje 2002-aisiais išaugo 15, banko paslaugos prabrango 6,6, o draudimas - 15 procentų.
Apklausus 5 000 žmonių tiek iš šiaurinės (kur išvystyta pramonė) šalies dalies, tiek iš agrarinės pietinės Italijos, paaiškėjo, kad 57 procentai italų nusivylę euru; 94 procentai išleidžia daugiau pinigų nei liros epochoje. Kas antram italui pasąmonėje 1 euras asocijuojasi su 1 000 lirų. Nors iš tikrųjų 1 euras = 2 000 lirų. Tai reiškia, jog italas, už puodelį kapučino kavos mokėdamas 1,5 euro, faktiškai sumoka 3 000 senųjų gerųjų lirų. Iki 2001 metų gruodžio 31-osios puodelis šio aromatingo gėrimo kainavo 1 500 lirų.
Visi darbininkai, verslininkai, valstybės tarnautojai ir netgi pensininkai dar prieš dvejus metus Italijoje buvo milijonieriai. Mokytojas per mėnesį uždirbdavo 2,5 milijono lirų. O dabar pedagogas algalapyje pasirašo ne už 2 500 eurų, o vos už 1 tūkstantį su trupučiu. Kainos parduotuvėse išoriškai beveik nepakito: marškiniai, kainavę 40 000 lirų (20 eurų), dabar kainuoja 40 eurų, o keptuvė, kainavusi 15 000 lirų (7,5 euro), dabar kainuoja 15 eurų.
Kitas statistinis biuras konstatuoja: vaisiai ir daržovės per pusantrų metų Italijoje pabrango 65,3, rūbai - 60,7, mėsa ir mėsos gaminiai - 53,1, dujos, elektra ir telefonas - 48,8 procento. Apsilankymas restorane dabar kainuoja 46,5 procento daugiau nei prieš euro įvedimą.
Vokiečiai skaičiuoja eurus, bet jaučia nostalgiją markei
Vokiečiai iki šiol viską perskaičiuoja į markes, dabartines eurokainas daugindami iš dviejų. Šių metų gegužės viduryje Vokietijoje eurui sukako 500 dienų, bet šis "jubiliejus" praktiškai net nebuvo paminėtas. Nors visą laiką visų lygių politikai vykdė plačią vieningos Europos valiutos pranašumo propagandinę kampaniją, per 500 dienų vokiečiai taip ir nepamilo naujosios valiutos. Visuomenės apklausos duomenimis, 56 procentai vokiečių įžvelgia daugiau euro trūkumų nei pranašumų. O euroskeptikų, lyginant su 2002-aisiais, padaugėjo 9 procentais. Nuo 39 iki 34 procentų sumažėjo tikinčiųjų euro pranašumu skaičius. Dauguma jaučia nostalgiją senajai gerajai markei ir labai norėtų ją susigrąžinti. Dar daugiau - jei klausimas apie stojimą į euro zoną Vokietijoje būtų sprendžiamas šiandien, tai manoma, jog referendumo rezultatai būtų toli gražu ne euro naudai.
Būtent su euro įvedimu daugelis sieja kainų augimą ir savo pragyvenimo lygio sumažėjimą. Viešosios apklausos rezultatai liudija, jog 6 vokiečiai iš 10 įsitikinę, kad jau per pirmuosius euro gyvenimo metus jų grynosios pajamos sumažėjo, o po dvejų metų jų šeimos biudžetas bus dar skurdesnis. Kaip išeitį iš susidariusios situacijos 8 vokiečiai iš 10 mato kur kas kuklesnį gyvenimo būdą, kitaip sakant, yra priversti daug labiau susiveržti diržus. Daugiau kaip 60 procentų vokiečių teigia, jog radikaliai apribojo šeimyninius pietus restorane, apsilankymą kine ar teatre bei kitas pramogas.
Švedai atsuko nugarą eurui
Šiuo metu prie vieningos valiutos sistemos neprisijungusios Didžioji Britanija, Danija ir Švedija, tačiau eurą yra įsivedusios ir trys ES narės, nykštukinės valstybės Vatikanas, San Marinas ir Monakas. Švedijos vyriausybė norėjo, kad jau šiemet euras būtų įvestas ir jų šalyje, tačiau per referendumą net 56 procentai šalies rinkėjų balsavo prieš euro įvedimą. Švedų apžvalgininkai sako, kad referendumo rezultatai yra paprastų žmonių antausis valdančiosioms partijoms, kad tai simbolizavo kovą tarp provincijos ir didžiųjų miestų. Stokholmas pralaimėjo. Rezultatus nulėmė ir tradicinis švedų atsargumas. Daugelis galvojo: kodėl reikia stoti į euro zoną, jei gyventi be jos geriau, jei euras gali sukelti pavojų socialinei gerovei. Ir į pačią Europos Sąjungą švedų įstojimą lėmė labai nedidelė rinkėjų dalis, o šiuo metu atliktos apklausos rodo, jog trečdalis rinkėjų norėtų, kad Švedija iš ES išstotų. Euro priešininkai spaudžia vyriausybę persiderėti buvimo Europos Sąjungoje sąlygas ir galutinai palaidoti euro įvedimą Švedijoje.
