1. Lietuviai ir rusai - rekordininkai Turkijoje
Turkiją, kaip ir daugelį kitų valstybių, lietuviai atrado jau Nepriklausomybės metais. Pirmiausia į šią šalį pasuko prekeiviai, o po kiek laiko - ir turistai. Iki to laiko Turkija mums, ypač vyresniems žmonėms, buvo atsilikusi agrarinė valstybė, kurioje - vos ne feodalinė santvarka. Kauptukais dirbami laukai, asilais nešamas vanduo, po juodomis čadromis pasislėpusios moterys ir kaljaną rūkantys vyrai. Turbūt panašiai Turkiją įsivaizdavo daugelis. Teisybė pasirodė esanti visai kitokia. Kaip ir Lietuva, Turkija yra parlamentinė respublika. Plotu ji 12 kartų didesnė už Lietuvą, o gyventojų gyvena net 17 kartų daugiau - 63,8 milijono. Vidutinė gyvenimo trukmė šioje šalyje - 73 metai, o tai irgi ilgiau nei vidutiniškai gyvena lietuviai. Net 98 procentai šalies gyventojų - musulmonai. O kad jie gyvena beveik dvigubai geriau už mus, rodo vienas pagrindinių rodiklių - BVP (bendras visuomeninis produktas, tenkantis vienam gyventojui). BVP Turkijoje - 5 500 JAV dolerių, o tai vos ne dvigubai daugiau nei Lietuvoje.
Rusai gerbiami ir mylimi
Lietuvių turistų Turkijoje daugėja kiekvienais metais. Ir, matyt, ateity daugės, nes tai labai svetinga ir palyginti pigi šalis. Turkijoje yra visko, ką mes vadiname Rytų šalių egzotika. Tai ir nesibaigiančio turgaus prekystalių eilės, tai ir siauros miestų gatvelės, kuriose tvyro kavos ir kaljano dūmų tvaikas, tai ir širdį veriančios, jaudinančios dainos, ir pilvo šokiai. O svarbiausia - puikus švelnus klimatas ir graži gamta. Čia ir šiltos jūros bangos, ir aukšti kalnai, ir vešli pakrančių augmenija, ir spygliuočių miškai kalnų šlaituose, ir visai plikos viršūnės. Vien šie gamtos turtai traukia turistus. O jei dar pridėsime tradicinį Rytų kraštų vaišingumą, puikų aptarnavimą viešbučiuose ir šiuolaikines turistų aptarnavimo technologijas, suprasime, kodėl turistų skaičius Turkijoje nuolat didėja. Ir ne tik lietuvių. Beveik visoje Turkijoje gali susikalbėti rusiškai, nes turistų iš šios šalies rasi kiekviename viešbutyje. Paskutiniaisiais metais jų ypač gausėja, nes daugelis šalių, kurias buvo pamėgę rusai, stodamos į Europos Sąjungą rusams įveda vizas. Taip atsitiko su rusų mėgstama Bulgarija, vizas ruošiasi įvesti ir Kipras. Turkijoje pakanka oro uoste sumokėti 10 eurų, ir kelias į šalį atviras. Kad rusai Turkijoje dar neseniai, matyti pavarčius bukletus. Jie atspausdinti turkų, vokiečių ir anglų kalbomis, o šalia - naujas įrašas rusų kalba. Aptarnaujantis personalas iš karto pajuto, kad rusai - ne kokie vokiečiai ar anglai, negaili arbatpinigių. Atvažiavę į net ir jiems pigią šalį jaučiasi lyg karaliai, švaisto pinigus į kairę ir į dešinę. Paskui rusų turistus pulkais sekioja fotografai, nes rusai, nors ir patys turėdami fotoaparatus, mielai pozuoja turkams ir moka už nuotrauką po 5 dolerius. O pinigus mėgstantis skaičiuoti vokietis pakiš savo fotoaparatą pro šalį einančiam tautiečiui ir šypsosis apsikabinęs žmoną prie kokių griuvėsių ar pliaže. Antrąkart jis šypsosis sugrįžęs į namus, kai už 5 dolerius išsiryškins visą juostelę. Rusai kol kas pinigų dar neskaičiuoja, o turkai tuo naudojasi. Ypač sekasi degtinės gamintojams, nes nėra tokių alkoholinių gėrimų, kurių nenugalėtų paslaptinga rusų tauta.
Gėrimo rekordai
Stiprūs rusų vaikinai ir jų draugės, besiilsinčios Antalijoje, šiemet jau liepos mėnesį išgėrė tiek degtinės, kiek anksčiau šiame krašte išgerdavo per visus metus. Iki šiol Antalijoje per metus buvo parduodama 200 000 litrų degtinės. Dabar tiek buvo išgerta iki liepos. Antalijos kraštas turi būti dėkingas rusams ir, aišku, jiems talkinantiems lietuviams, taip pat ir kitų buvusių sovietinių kraštų turistams, kad pagal degtinės pardavimą užima antrą vietą po Stambulo. Kad lietuvaičiai (aišku, ne visi) bando neatsilikti nuo rusų, pajutome jau lėktuve. Keturi jaunuoliai ir jų draugės per gerą skrydžio valandą ištuštino visus stiuardesės turėtus gėrimo rezervus ir Antaliją pasiekė traukdami "Ant kalno mūrai". Tik vargu ar būtų pajoję - būtų iškritę iš balnų. O gal ir iškrito, nes vienas iš dainininkų, kalbėjęs suvalkietišku akcentų, atgal grįžo pajuodęs lyg pardavęs žemes ir šlubčiodamas. Užtat grįždami dainas buvo pasiruošę traukti kiti, lėktuve gėrę nuo pat Antalijos iki Vilniaus. Gėrė jie, matyt, ir ilsėdamiesi, nes kalba tik ir sukosi apie įvairių gėrimų skonį. O kol yra tokių turistų, degtinės gamintojams ir prekybininkams belieka trinti rankas - biznis klesti. Turkai planuoja, kad šiemet Antalijoje bus išgerta milijonas litrų degtinės ir pajamos pasieks 10 trilijonų turkiškų lirų. Kitais metais turistų dar padaugės. Padaugės ir pinigų. O kad turistų daugės (jei, aišku, nepakiš kojos kokie teroristai ar karas Irake), tai faktas, nes ilsėtis galima atvažiuoti ir antrą, ir trečią kartą. Ir net nebuvęs čia metus atvykęs rasi ką nors nauja. Žiūrėk, čia jau pastatytas naujas viešbutis, čia - didžiulis vandens parkas ar moderni diskoteka, padaugėjo ekskursijų, o švediškas stalas tapo dar turtingesnis. Juk kaip tik Turkijoje daugelis pirmą kartą galėjo patirti plaukimo plaustais kalnų upėmis azartą. Dabar vadinamasis raftingas (iškyla plaustais) - viena mėgstamiausių turistų kelionių o kur, jei ne Turkijoje, virš kalnų gali paskraidyti parasparniu, o virš pliažų - kateriu traukiamu parašiutu. Turkai pirmieji pradėjo statyti viešbučius - tikrų istorinių statinių kopijas.
Ilsėtis sultono rūmuose
Jei jums teko būti Stambule, tai atvažiavęs į Antalijoje esantį Aksu miestelį tikrai nustebsite, nes čia pamatysite lygiai tokią pačią turkų sultono rezidenciją, kaip ir Stambule. Pasirodo, tai ne tikrieji rūmai, o penkių žvaigždučių viešbutis "Topkapi Palace" - tiksli rezidencijos kopija. Kaip ir sultono rūmuose, taip ir viešbutyje - keturi kiemai, keturios didžiulės aikštės. Pirmasis vadinasi "Ramusis parkas". Jame sukrautos sultono priešų nukirstos galvos. Antrajame kieme - "Sveikinimo vartai" - yra Budelio fontanas. Čia posėdžiaudavo valdininkai, šalimais - haremas. Į trečią kiemą veda "Laimės vartai". Tai privati rūmų dalis, kurioje buvo priiminėjami kaimyninių valstybių pasiuntiniai. Ketvirtajame kieme - baseinas.
Aišku, visiems įdomiausia dalis - haremas. Deja, besitikintiesiems išvysti prabangius miegamuosius teks nusivilti. Tai tamsių koridorių labirintas ir nedideli kambarėliai. Čia tvyro ne prabanga, o kruvinų intrigų dvasia. Sultono žmonų gyvenimas nebuvo labai lengvas. Atvirkščiai - labai pavojingas. Jei vienai iš jų tekdavo laimė su savo viešpačiu permiegoti dvi naktis iš eilės, tai buvo didelė tikimybės būti nužudytai likimo draugių. Kartais konkurentės nepalikdavo net lavono - įmesdavo į jūrą. Panašus buvo ne tik sultono žmonų, bet ir vaikų likimas. Kadangi sultonai naktis mėgdavo leisti ne su viena, o bent su trimis žmonomis iš karto, tai ir vaikų būdavo daugybė. Kad būtų išvengta kovos tarp sosto įpėdinių ir nesusilpninta valstybė, nereikalingiems pretendentams būdavo nukertamos galvos.
Dabar viešbutyje "Topkapi Palace" tokie įstatymai negalioja. Čia atvažiuodamas už viską sumoki iš karto, tad belieka gyventi kaip sultonui. Piniginę padedi į seifą ir gali valgyti bei gerti kiek tik širdis geidžia. Ir mylėti moteris. Tiek, kiek, aišku, pajėgi.
Beje, dabar Turkijoje statomi dar du viešbučiai-kopijos - Maskvos kremliaus ir Aleksandrijos bibliotekos.
Keturios mylimos žmonos
Dar apie moteris ir apie haremus. Dabar oficialiai haremų nebėra. Valstybė registruoja tik vieną santuoką. Daugpatystė buvo uždrausta dar 1927 metais, bet gyvenimas tekėjo pagal Alachą. Korane - musulmonų šventojoje knygoje - parašyta, kad vienas vyras gali turėti keturias žmonas. Beje, tame pačiame Korane rašoma, kad vyras privalo moteris išlaikyti ir visas jas vienodai viskuo aprūpinti. Taigi kiekvienai žmonai reikia vienodai skirti ir pinigų, ir meilės. Dirbdamas tiek, kad keturioms žmonoms užtektų pinigų, gali sulaukti meto, kai nepamylėsi nė vienos. Tad haremų dabar nėra daug, nors gatvėje teko matyti pagyvenusių vyrų, kuriems iš paskos žingsniavo keturios skarelėmis galvas apsigobusios moterys. Beje, 1993-iaisiais, kai Turkijos ministre pirmininke tapo moteris, jos iniciatyva už haremo laikymą buvo įvesta baudžiamoji atsakomybė - laisvės atėmimas nuo dvejų iki penkerių metų. Bet bausti galima tik tuos, kurie haremą įsteigė iki šio įstatymo priėmimo. Nors visi žino, kad yra haremų, bet pagal šį įstatymą nenubaustas nė vienas turkas.
Iš kitos pusės, tie haremai neatsirado dėl to, kad turkai vyrai tokie galingi, kad jiems reikia krūvos moterų. Turkai karingi ir beveik visais amžiais nuolat kariaudavo. Pavartykite istoriją: Turkijos - Rusijos, Turkijos - Armėnijos, Turkijos - Austrijos, Turkijos - Italijos, Turkijos - Bulgarijos ir kitų valstybių karai. Tai jau mūsų laikų istorija. O anksčiau? Osmanų valstybė, kurioje iš turkų genčių ir autochtonų vystėsi turkų tauta, kovojo vos ne su puse pasaulio. Taigi vyrai mūšiuose aukojo savo gyvybes, o moterys vienos nyko savo namuose. O net ir to meto mokslininkų nuomone, tik ta moteris yra sveika ir patenkinta, kuri ne rečiau kaip kartą per keturias dienas yra vyro pamylima. Tad įvedus daugpatystę išsisprendė daug problemų: moterys galėjo gyventi sveikos ir gimdyti vaikus, vyrai rūpinosi ir pagyvenusiomis moterimis, nes pagal Koraną jie turėjo rūpintis visomis žmonomis.
Vėliau haremų idėja kiek išsigimė, nes turtingieji nesitenkino keturiomis, o ėmė laikyti net po šimtą ir daugiau žmonų. Jos gyveno tik antruosiuose haremo aukštuose, kurių langai buvo grotuoti, o moteris saugojo eunuchai - iškastruoti vyrai. Į haremą galėjo užeiti tik šeimininkas ir jo vaikai. Moterys iš haremo išeidavo tik užsidengusios veidus.
Dabar moterys savo veidų nebeslepia. Turkai, kaip ir mes, ruošiasi į Europos Sąjungą. Jų priėmimas atidėtas vėlesniam laikui. Bet ne dėl haremų. Kadangi yra įstatymas, draudžiantis daugpatystę, tai Europos Sąjunga papildomų reikalavimų dėl haremų uždraudimo ir nekelia. Iš kitos pusės, kam kelti, jei turkų moterys tuo patenkintos? Ir vyrai Europoje gyvena daug lengvesnį gyvenimą - jie gali turėti ne keturias, o tiek meilužių, kiek pajėgia, ir keisti jas kada panori.
