Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa. Dar viena, ko gero, tik "Čikagai prie Nevėžio" būdinga ypatybė ta, jog gaujas sudarydavo tik viename mikrorajone užaugę, nuo vaikystės vienas kitą pažįstantys vaikinai. Beje, tuose pačiuose namuose augo bei kaimynystėje su dabartiniais banditais gyveno ir "geriečiai", vėliau tapę vietos teisėsaugininkais, todėl niekas nesistebėdavo, kai tarnybos metu vaikystės draugų nuodėmes fiksavę policijos pareigūnai vakarais draugiškai su jais susėsdavo prie vieno vaišių stalo. Toks teisėtvarkininkų bei banditų "broliavimasis", be jokios abejonės, buvo viena iš ilgai trukusio gaujų nebaudžiamumo priežasčių.
Pragyvenimo šaltinis - karoliai
Pro Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato langus galima stebėti daugelį Tulpių rajono daugiabučių, statytų bene praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. Į juos anuomet susikraustė daugybė į Panevėžio stambiausias gamyklas atvykusių dirbti darbininkų bei jų šeimų narių. Čia užaugę, geriausiais kiemo draugais buvę vaikai vėliau tapo verslo partneriais. Kai kurie iš jų iškilo į lyderius, kiti tapo paklusniais jų valios vykdytojais, nors ir vienus, ir kitus vienijo po daug kam netikėtų gorbačioviškų reformų plūstelėję lengvi pinigai. Dar sovietmečio eros pabaigoje atsiradusiems kooperatyvams aukso gysla tapo plastmasinių karolių, sagių, apyrankių, plaukų segtukų ir kitokių niekučių gamyba. Visa produkcija maišais būdavo gabenama į Rusiją, kur ją realizavus krepšiais sugrįždavo tuomet dar perkamosios galios nepraradę rubliai. Panevėžio lyderiavimą šioje srityje nulėmė čia pastatytų stambių sąjunginių gamyklų tiekėjai, per ilgus metus užmezgę tvirtus ryšius su "vyresniaisiais broliais", tad atsiradus poreikiui žaliavų niekada nepritrūkdavo.
Ilgą laiką plastmasės garų tvaiką galėjai užuosti kone kiekviename garaže ar sandėlyje. Naujiesiems darbdaviams darbo jėgos netrūko - karolius vėrė ar plastmasinius maišelius po darbo spaudė ir darbininkų, ir inteligentų šeimos. Taigi "veiklūs žmonės", tarp kurių buvo ir jaunųjų "tulpinių" pinigų prasimanydavo be didesnio vargo. Vieni pirmųjų "tulpiniams" priskiriami praturtėję verslininkai E. Ališauskas bei G. Steponavičius netrukus tapo ir pirmosiomis aukomis, nes jų pinigai neleido ramiai užmigti dar sovietmečiu nusikaltimais pagarsėjusiems Vitalijui Tuzovui, pravarde Psichas, Romualdui Kavaliauskui, pravarde Kavioras, Vidmantui Kirkliui, pravarde Mutka, Povilui Sereikiui, pravarde Paškė, susibūrusiems į gaują.
Sportininko karjerą iškeitė į kamerą
1958 metais Krasnojarsko srityje gimęs Romualdas Kavaliauskas aktyviai sportavo ir gyvendamas Lietuvoje tapo perspektyviu dziudo imtynių meistru. Tačiau trokšdamas kuo greičiau praturtėti jis pasuko kitu keliu ir dar 1976 metais drauge su sėbrais A. Kazlausku, G. Šniukšta, L. Slieku ir S. Grachausku ėmė siautėti Panevėžio bei Kėdainių rajonuose. Plėšikai dažniausiai užpuldavo atokiuose vienkiemiuose gyvenančius senukus, juos mušdami ir kankindami reikalaudavo pinigų. Vienai senutei plėšikai per stipriai užveržė ant veido nertinį ir ši užduso. Sovietinis teismas nei perspektyviojo imtynininko, nei jo sėbrų nepagailėjo: Kavioras kolonijon pateko dešimčiai metų ir juos atsėdėjo "nuo skambučio iki skambučio". Neliko "nepamaloninti" ir kiti gaujos nariai.
"Tu pagalvok..."
1987 metais iš įkalinimo vietos sugrįžęs R. Kavaliauskas ėmė kurti naują gaują. Į ją įstojo dvejais metais už jį jaunesnis Vitalijus Tuzovas, ketveriais metais vyresnis Povilas Sereikis, o vėliau prisidėjo iš kolonijos sugrįžęs beveik Kavioro vienmetis Vidmantas Kirklys. Pasitelkę visą būrį "torpedų", panevėžiškiai ėmėsi žiauraus ir neprotingo reketo, apkraudami vos prakutusius verslininkus nepakeliamomis duoklėmis ir visai nesijaudindami, kad jiems bankrutavus pinigų srautas nutrūks. "Tulpiniai" žlugdė visus iš eilės. Iš pradžių jie susprogdindavo numatomos aukos prekybinius objektus, o vėliau siūlydavo savo "apsaugą". Banditams patiko bendrauti su demoralizuotu ir palūžusiu žmogumi, o iš jo išreketuotus pinigus krautis į savo kišenes. Jie retai kam grasindavo susidorojimu, dažniau kalbėdavo užuominomis: "Pagalvok... Žiūrėk, kas darosi... Namai dega, mašinos sprogsta, į mišką išveža. Neduok Dieve, tau kas nors panašaus atsitiks". Ir daugelis, ypač po sprogimų, klusniai nulenkė galvas. Kasdien girti, aptekę pinigais Kavioro sėbrai šlaistydavosi gaujos būstine pasirinktame "Nevėžio" viešbutyje ar apie jį. Tuometinė milicija, atrodė, nenorėjo pastebėti suįžūlėjusių banditų, kurie greitai pasijuto visagaliais. Kai tuometiniame miesto laikraštyje pasirodė straipsnis apie Kavioro gaują, iš pradžių užsidegė jo autoriaus buto durys, o vėliau ir pats ilgam atsigulė į ligoninę, nes gatvėje jį partrenkė zaporožietis. Kieno tai buvo darbas, niekas neabejojo, tačiau milicija iškeltą baudžiamąją bylą po kurio laiko nutraukė "nesant įrodymų". Na o zaporožietį vairavęs vyrukas netrukus persėdo į naujausio modelio žigulius.
Kaip veiksmo filmuose
"Pagąsdinę" žurnalistą banditai ėmėsi pelningesnių darbelių: 1992 metų sausio pradžioje prie akcinės bendrovės, užsiimančios prekių gabenimu tarp Lietuvos ir Rusijos, administracijos pastato privažiavo keli automobiliai su "tulpiniais". Į pastato langus buvo šaudoma iš automatų, mėtomi sprogstamieji paketai, kulkomis suvarpytas automobilis. Laimei, apsieita be žmonių aukų. Taip Kavioro gauja "baudė" verslininkus už nenorą palaikyti su jais "gerus santykius", banditų įvertintus 5 milijonais rublių. Prieš tai iš vieno šios bendrovės nario buvo pavogta net 50 000 dolerių. Vos po 5 dienų į to paties akcininko G. Steponavičiaus butą įsiveržę ginkluoti Kavioras, Psichas, Mutka ir Paškė su savo parankiniais bando pagrobti verslininką, kad galėtų pareikalauti išpirkos. Lengvai sužeistam G. Steponavičiui pavyko pabėgti, tačiau drauge su E. Ališausku teko ieškotis prieglobsčio Rusijoje. Verslininko buto šturmą nutraukė iškviesta policija ir rajoną apsupęs "Geležinio vilko" padalinys, bet įvykio vietoje buvo sulaikytos tik smulkios žuvelės. Tačiau kiek vėliau "tulpinių" vadeivos vienas po kito įkliūva: areštinės suolus jau zulina Mutka, Paškė, kiek vėliau - ir pats Kavioras, o 1993 metų spalį Lavoriškių muitinės poste teisėsaugininkams pasiduoda iš Baltarusijos atvykęs Psichas. "Tulpiniai" atsiperka simbolinėmis bausmėmis, o išėję į laisvę jau "medžiojami", kaip spėjama, nuo jų nukentėjusių kelių verslininkų pasamdytų žudikų.
"Centras" ir "broliška" pagalba iš Kauno
Ginkluote ir veikimo būdu pirmiesiems "tulpiniams" nenusileido ir trumpai, bet audringai veikusi "Centro" gauja, kuriai vadovavo Artūras Želvys, pravarde Maskatė. Sustiprėjus verslininkus apiplėšinėjančiai gaujai, šios vadas nusprendė, kad prieš konkuruojančias gaujas atsilaikyti vis dar per sunku, todėl 1992 metų vasarą susitinka su Kauno organizuotų nusikaltimų pasaulio atstovais ir paprašo jų paramos. Pastarieji nelieka abejingi galimybei plėsti savo įtakos sferą Panevėžyje, todėl jau po mėnesio kauniečių kurjeris atvyksta su 200 granatų "broliams iš Centro". Tiesa, už "nesavanaudišką" paramą "centristas" G. Račys kauniečiams įteikė 190 000 talonų. Dvi granatos buvo išbandytos nedelsiant: viena įlėkė į kioską, kurio savininkas nenorėjo mokėti už "apsaugą", kita sprogo prie verslininko N. Nikitino parduotuvės "Lageta". Sulaikyti "Centro" gaujos nariai V. Vaičiūlėnas ir G. Račys bei kurjeris iš Kauno R. Gedzevičius neigė prievartavę turtą, o granatą prie parduotuvės tikino metę į ten vaikštinėjusį katiną. Trijulė nuteista kalėti po 5-6 metus, o nepaklusnųjį N. Nikitiną nubausti nutarė pats Maskatė. Oficialiai teigiama, kad "Centro" lyderis buvo nušautas šiam veržiantis į verslininko namus ir būtinoji gintis nebuvo viršyta, tačiau kai kurie ekspertai abejojo, ar nuo šūvių susmukusio Maskatės sulenktos kojos nerodė, kad žūties momentu jis klūpojo ar bent jau sėdėjo fotelyje. "Lagetos" savininkas reketininkų spaudimui nepasidavė, nors tuo metu buvo pagrobtas ir kankinamas jo brolis, iš kurio buvo reikalaujama parašyti raštelį, kad Kolia sumokėtų 300 000 talonų. Žuvus lyderiui ir ilgam atsisėdus žymesniems gaujos nariams, smulkesnieji reketininkai perėjo į kitas gaujas, kaip kraitį atsinešdami 150 granatų iš kaunietiškos siuntos.
Šventa vieta tuščia nebūna
"Centro" valdyta teritorija netrukus atiteko "Komandos" gaujai, vadovaujamai G. Korotkovo, pravarde Šmikis. Įtakos sferomis dalindamiesi su "tulpiniais", "šmikiniai" ne tik reikalavo kasmėnesinės duoklės iš nusižiūrėtų verslininkų, bet ir bandė tapti valstybinių įmonių akcininkais. Policija šį kartą nesnaudžia ir netrukus suimami bei turto prievartavimu apkaltinami tos grupės nariai S. Banelis, K. Vaitiekūnas, R. Valiulis. Pernelyg atvirai veikusios trijulės pėdsakai aptikti ne tik Panevėžyje, bet ir gretimuose rajonuose. Toliau aktyviai dirbdami pareigūnai po mėnesio į belangę pasiunčia patį gaujos vadą Šmikį, o dar po poros mėnesių G. Korotkovui "kompanijos palaikyti" sėda dar trys "Komandos" nariai: D. Mickevičius, T. Merkelis ir R. Tarabas. Ilgai terorizuotas verslininkas neapsikentęs kreipėsi į policiją, o duoklės perdavimo momentas pareigūnų buvo tinkamai užfiksuotas, tad teismas "užtarnautam poilsiui" į bendrojo režimo koloniją R. Tarabą pasiuntė 5 metams ir 6 mėnesiams, o kitiems dviem gaujos nariams atseikėjo po 4 metus. Matyt, "Komandos" nariams patiko veikti po tris, nes po kurio laiko už reketą vėl sulaikyti trys leitenantais save tituluojantys reketininkai: G. Dziadravičius, A. Ladavičius ir R. Ziaugra. Suimtieji gaujos nariai nenurimo net už grotų ir organizavo masinį bado streiką Panevėžio VPK areštinėje.
Policijos aktyvumas nepatiko "šmikiniams", todėl jie susprogdino tardytojo G. Aleknos buto duris. Galingas sprogimas išgriovė ir kaimynų duris, o po mėnesio buvo pasikėsinta į paties tuometinio Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus komisaro V. Šulskio gyvybę. Tik atsitiktinumo dėka galinga bomba buvo laiku pastebėta ir nukenksminta dar iki sprogimo.
Kol "šmikiniai" kariavo su policija, už jų nugarų susikūrė nauja grupuotė, kurios branduolį sudarė vienas buvęs "tulpinis" ir keli nuo "Komandos" atskilę "šmikiniai". Naująjį darinį pareigūnai pavadino "Žemaičių mikrorajono" grupe, o ilgainiui jam prigijo "Žemaitukų" vardas.
Kitame numeryje skaitykite: "tulpiniai" imasi naftos verslo. Medžiotojai tampa medžiojamaisiais. Banditai gyvena neilgai.
