Devyniasdešimtmetė dar ištekėtų
Dalginės kaime (Marijampolės sav.) gyvenanti sveikos nuovokos devyniasdešimtmetė Albina Bujauskaitė nelinkusi keikti mažą pensiją ir gyvenimo saulėlydį, kai esą neįmanoma sudurti galo su galu. Savo šeimos nesukūrusi, bet giminaičių turinti senutė sako, kad gyvenimą reikia nugyventi taip, jog senatvėje galėtum mėgautis gražiais prisiminimais.
- Jūsų apylinkėse kalbama, kad buvote labai žinoma siuvėja ir stebuklinga šeimininkė, dėl kurios yra konkuravę net smetoninės Lietuvos aukštuomenės ponai?
- Mano tėvai turėjo 24 margus žemės ir ją labai mylėjo. Augome septyni vaikai. Tėveliai norėjo, kad visi būtume kokio mokslo ragavę. Kai baigiau pradžios mokyklą, buvo nutarta mane išmokyti siuvėjos amato. Dvejus metus mokiausi pas labai gabią siuvėją. Tėvai sutarė, kad jai už mokslą nemokės, užtat metus reikėjo atidirbti. Gal tada ir išmokau visokių amato gudrybių. Paskui mane išleido mokytis į Žemės ūkio mokyklą. Kauno aukštuomenė pareikalavo iš tos mokyklos atrinkti penkias gabiausias mokines tarnystei jų šeimose. Aš patekau pas profesorių Vaclovą Biržišką. Prie Smetonos jis buvo labai žinomas, kaip ir jo broliai Viktoras bei Mykolas. Dvylika metų tarnavau profesoriaus šeimai ir gausiems šių namų svečiams. Ne kartą pas Biržiškas sekmadieniais pietavo ir pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona. Jiedu girdavo mano valgius. Kartą, žinau, tikrai vyko tokia kalba tarp prezidento ir mano pono, kad aš, neva stebuklinga gaspadinė, pereičiau dirbti į Smetonų namus. Biržiška nenorėjo manęs išleisti, todėl mandagiai paprieštaravo, o ir aš prie savo šeimininkų jau buvau pripratusi. Algos gaudavau 300 litų per mėnesį!
- Kas labiausiai įstrigo iš arti matant tuometinės Lietuvos valdžios vyrų gyvenimą?
- Labai tvarkingi, mandagūs buvo. Po bendrų vyrų ir moterų vaišių svetainėje jie atsiskirdavo: vyrai susėsdavo politikuoti, o žmonos nueidavo į kitą kambarį vaišintis saldumynais, išgerti naminės giros. Jos plepėdavo apie "bile ką". Atsimenu, mane labai suglumino svečių elgesys, kai pirmą kartą jie visi man už patarnavimą sužėrė krūvą arbatpinigių. Aš jų neėmiau, nes gėdijausi. Po pietų, kai namuose likome vieni, šeimininkas mane pasikvietė ir kietai subarė: "Daugiau mano svečių neįžeidinėk! Jeigu jau neturi kur pinigų dėti, tai paėmusi arbatpinigius išmesk arba man atiduok". Nukirto, ir šventa. O ponai tų arbatpinigių nepagailėdavo... Bet, žinokit, aš ir pensiją kolūkio laikais gėdindavausi imti - dvejus metus net neėmiau, nes man "pensininkas" atrodė kaip jau "nurašytas" žmogus, o aš jaučiausi galinti pati dirbti ir užsidirbti.
- Likote neištekėjusi, vieniša - ar dabar neliūdna taip gyventi?
- Kai pasikeitė laikai ir tvarka Lietuvoje, aštuonerius metus dirbau vyriausiąja virėja Romainių tuberkuliozės ligoninėje. Vėliau sugrįžau į kolūkį. Pradėjau aktyviai šeimininkauti vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Nebuvo laiko jaunikį nusižiūrėti! Tiesa, jaunystėje širdis linko prie tokio Juozo. Bet jis, važiuodamas nuo kalno, iškrito iš vežimo, smarkiai susitrenkė galvą ir pasidarė kažkoks keistas, kol nusižudė. Bet gal man dar dabar yra laiko "ženytis" - juk ne šimtametė dar? O gal kaip tik tiek daug metų sulaukiau, kad vyro neturėjau? Ir degtinės negėriau - per visą gyvenimą kažin ar stiklelį pilną "sulaižiau". Oi, nekenčiu, kad dabar moterys geria lygiai su vyrais. Čia - visų bėdų pradžia. O man tai svarbiausia, kad vis dar sveika, daktarų nemačiusi, nors sąnarius vis labiau paskauda, kojos sunkiau neša. Ir tos pensijukės užtenka. Kai liūdniau pasidaro, partizanų dainas traukiu ir vėl laukiu kitos dienos.
- Sveikatos jums ir ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
