Laimę kiekvienas supranta savaip
Marijampolietis pensininkas Juozas Šeštokas - spalvinga asmenybė. Vieni jį vadina poetu, nes Juozas vietos leidyklose yra išleidęs keletą savo kūrybos knygelių ir dar neseniai buvo miesto literatų klubo narys. Kiti - išradėju ir keistuoliu, daugiabučio namo bute auginančiu daržoves. Treti, Juozo kaimynai, pensininką linkę tik keikti - esą jo netvarkingame, sąvartyną primenančiame bute veisiasi tarakonai, okupavę visą namą. Pats Juozas tokioms kalboms ir apkalboms abejingas - esą meno žmonės yra keisti ir tai visai normalu.
- Kas turėtų atsitikti, kad poetas Šeštokas iškraustytų iš savo buto visus rakandus ir šitaip užčiauptų savo kaimynus?
- Turbūt tik vienu atveju tai būtų galima padaryti - jeigu į viengungio Šeštoko butą atsikraustytų miela moteriškė. Tada reikėtų atvaryti sunkvežimį ir mesti viską iš eilės arba išdalinti. Gaila būtų, nes čia daug gerų daiktų yra. Man jie reikalingi meistraujant ir konstruojant - viskas po ranka. Kadaise esu patobulinęs dviratį, kad jis greičiau riedėtų, ir prikonstravęs trečiąjį ratą, virš kurio tvirtinama vieta keleiviui ar nemenkam bagažui vežti. Toks ratas primontuojamas ar išmontuojamas tik per vieną minutę, o pati transporto priemonė tikrai verta dėmesio, nes labai patogi. Taip pat esu sukonstravęs vienratį vilkiką žemės ūkio darbams, patobulinęs kauptuką. Turiu idėjų ir viso namo gyventojų gerovei, bet jie kažkodėl labai priešinasi, nes, matyt, nepasitiki. Namo katilinėje esantys karšto vandens vamzdžiai "pliki"- dėl to niekais eikvojama šiluma ir didėja mokesčiai. "Aprengus" vamzdžius izoliacine medžiaga sutaupytume, tačiau kaimynai to nenori, nes nesupranta.
- Esate užkietėjęs viengungis, ne kartą pastebėtas Kultūros rūmuose vykstančiuose vadinamųjų senjorų poilsio vakaruose? Ar tai reiškia, kad Šeštokui pabodusi vienatvė?
- Na, jeigu esi vyras, tai reikia ir moterį šalia turėti. Kadaise buvau vedęs, bet santuoka truko vos keletą metų - neverta prikelti senos istorijos. Kai vienatvę panūdau išsklaidyti susirasdamas naują širdies draugę, pradėjau vaikščioti į tuos šokius. Būdavo, nusižiūriu kokią, pašokdinu, bet po kurio laiko mano išrinktoji - tik atbula atbula nuo manęs... Gal tai buvo kieno nors pinklės "iš aukščiau", kad tik neturėčiau asmeninės laimės. O gal ir pats esu kaltas, atstumiantis moteriškes savo požiūriu į gyvenimą. Mat vos susipažinęs kalbu ne apie buitinius reikalus, o apie moralinius, globalinius, kultūrinius, literatūrinius dalykus. Gal moterims tai nepatinka. Su viena kadaise pavyko padraugauti ketverius metus. Jos motina mums tuoktis neleido, nes draugė buvo komunistė, o aš - tremtinys. Bendravom, leidau į mokslus jos dukterį. Kai numirė draugės mama, susikraustėme gyventi kartu. Bet po studijų pas motiną sugrįžo jos dukra ir mane paprasčiausiai išvarė - liepė susirinkti daiktus ir dingti. Ką reikėjo daryti? Palikau ir išėjau.
Vėlesnės paieškos buvo nesėkmingos. O aš iš moters noriu labai nedaug: kad būčiau tėvas jos vaikams ir senelis vaikaičiams. Moters grožis man nesvarbu. Kaip liudija ir mano eilės, negražią mažiau lydės gašliu žvilgsniu "nachališki" vyrai, o man širdies nesopės, kai tokią teks trumpam vieną palikti. Nereikia man nei skalbėjos, nei virėjos - viską sugebu pats. Mąstanti moteriškė turėtų suprasti, kad dviese gyventi paprasčiausiai labiau apsimoka - abiem jau tereikia mokėti tik už vieną butą, o ne už du, galima mažiau pinigų praleisti ir maistui. Juk tą patį, sakykime, mėsos viralą tik padidini vandens kiekiu, ir viskas.
- Sakykite, ar iš tiesų bute daržoves auginate ir kompostą tualete rauginate?
- Dėl to komposto tai tikrai tik piktos apkalbos - juk ir pačiam labai smirdėtų. O bute daiginti bulves, agurkus, pomidorus - anokia čia keistenybė. Pamatau vasario mėnesį sudygusias bulves ir gaila jų pasidaro. Nejaugi žudysi daigelį? Sudaiginu bute, o po to į savo sodą išvežu. Ten dviračiu minu bene kasdien, tik pastaruoju metu jau nepajėgiu dirbti visą dieną. Daržovių prisiauginu ne vien tik sau. Pavyzdžiui, daug obuolių esu išdalijęs globos namų ar Vaikų dienos centro nelaimėliams. Man labai gailu žiūrėti į tuos vaikelius - kiekviename matau savo nužudytą sūnų (jo netekau per žmonos gimdymą) ir nepagimdytas dukteris. Kai galiu tokiems vargšeliams padėti, jaučiuosi laimingas. Juk kiekvienas tą laimę suprantame savaip.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- J. Šeštokas - Marijampolės keistuolis
