Ne žuvis, o meškerė yra vertybė
Kada Lietuvoje miegosime ramiau?
Lietuvos teisės universiteto (LTU) docentas Julius Dermontas seniai analizuoja užsienio šalių patirtį sprendžiant įkalinimo įstaigų bei nusikaltusių asmenų problemas ir lygina su panašiomis problemomis Lietuvoje. Anot docento, atotrūkis stulbinantis ir, žinoma, ne mūsų šalies naudai. J. Dermontas įsitikinęs, kad per gerus penkiolika metų Lietuvoje gali pastebimai sumažėti nusikalstamumas, tik reikia iš esmės keisti šiuo metu galiojančią bausmių politiką ir dirbančiųjų su nuteistaisiais sąmonę.
- Jūsų netolimos ateities viziją, kai esą visai netrukus Lietuvoje turėsime dviem trečdaliais mažiau nuteistųjų, auditorija - įkalinimo įstaigų darbuotojai - vadina tik žodine (!) revoliucija.
- Kuo daugiau bus tikinčiųjų, kad tokia ateitis įmanoma, ir dirbančiųjų šia kryptimi, tuo greičiau turėsime geresnį rezultatą. Panašias problemas įveikė Kanada, Suomija, Švedija - kodėl mums tai turėtų būti neįkandama? Ką turime Lietuvoje dabar? Tris milijonus gyventojų, iš kurių beveik 12 000 yra keturiolikoje įkalinimo įstaigų bausmę atliekantys nuteistieji. O štai Švedijos skaičiai: iš 8 milijonų gyventojų yra 4 000 nuteistųjų, kurie apgyvendinti 80 kalėjimų. Logika paprasta: nuo švedų visuomenės izoliuoti asmenys įkurdinti nepergrūstose pastogėse, su jais yra įmanomas individualus darbas - perauklėjimo sėkmės garantas. O pas mus kaliniai dar ir šiandien (prisiminkime Vilniaus, Šiaulių areštines) gyvena tiesiog tualetuose - čia pat miega, čia pat atlieka gamtinius reikalus. Ar ne čia slypi viena iš nuteistųjų agresyvumo priežasčių? Ar ne todėl kolonijose nemažėja seksualinės prievartos problemų, kad nuteistieji miega didžiuliais būriais, vienas prieš kitą turi pasidemonstruoti? Kai jie turės normalias gyvenimo sąlygas, panašios problemos išnyks.
- Užsiminėte, kad būtina keisti kolonijų darbuotojų sąmonę. Kokius "receptus" tam siūlote?
- Pirmiausia įkalinimo įstaigų darbuotojai turi pagarbiai bendrauti su laisvę praradusiu asmeniu. Negalima žmogaus smerkti už tai, kad jis nuteistasis - galima neigiamai vertinti tik jo poelgį, turėjusį skaudžių pasekmių. Negalima kalbėt su juo taip, lyg jis nuolat būtų tardomas, moralizuoti, žeminti, stumdyti, pašiepti - tuo užmušamos likusios teigiamos žmogaus "spalvos". Visuomet žmogus turi jausti dar turintis galimybę būti kitoks. Mūsų kolonijose nuteistasis - muštruojamas, reguliuojamas asmuo: suk į kairę, dabar - į dešinę, o čia sustok! Jie pripranta prie tokių "patarimų" ir net nevalingai nuolat bėgioja iš paskos, vos tik susiduria su asmenine problema. Daug didesnė nauda būtų, jeigu darbuotojai tokiam žmogui sugebėtų padėti susivokti paties problemose ir parodyti kelius, kaip galima pačiam viską išspręsti. Kiekvienas privalo mąstyti, ieškoti išeičių, o ne būti kaip robotas. Juk laisvėn išėjęs "robotas" todėl ir nemoka gyventi savarankiškai, kad uždaromis sąlygomis jo neįmanoma parengti laisvei.
- Tai kur išeitis - nusikaltusius asmenis auklėti laisvėje?
- Taip, bausmėmis iki trejų metų nuteisti asmenys turi būti ne kolonijų, o kur kas laisviau dirbančių Pataisos inspekcijų kontingentas, neatskirtas nuo visuomenės. Nuo visuomenės izoliuoti reikia tik asmenis, įvykdžiusius itin sunkius nusikaltimus. Ištuštėjusiose kolonijose, kai jose gyvens po 50-80 asmenų, bus reali galimybė dirbti efektyvų individualų darbą su nuteistaisiais, o netrukus pasimatys ir teigiamas rezultatas. Esu realistas: ne visi suklydusieji taps geresni, tačiau tikrai kur kas daugiau negu įmanoma tai pasiekti dabar. Pasitikėjimas žmogumi jį augina, pastato parklupusį.
- Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Irena Zubrickienė
