Pastaraisiais mėnesiais, ypač Europoje, buvo itin madinga smerkti Ameriką ir jos prezidentą George‘ą W. Bushą. Buvo kalbama apie Amerikos aroganciją, hegemoniškas pretenzijas, apie tai, kad ji yra beviltiškai įsivėlusi į karą su arabų tautomis. Bet šiandien, patinka tai kam ar ne, atrodo, kad Busho žaidimas ima pasiteisinti.
Rinkimai Amerikos nugalėtame Irake beveik niekam nekėlė vilčių. Manyta, kad ekstremistų teroras juos sužlugdys, o irakiečių tauta ir pasaulis jų nepripažins teisėtais. Antiamerikietiškai nusiteikę arabai žadėjo nuplauti gatves balsavusiųjų krauju. Tiesa, teroras po rinkimų tebetrunka, bet jis nėra toks katastrofiškas, kaip tikėtasi. Tebėra problemų dėl valdžios pasidalijimo, tačiau ir jos neatrodo neįveikiamos. Scenarijus, ko gero, darosi panašus į Centrinės ir Rytų Europos scenarijų. Paaiškėjo, kad dauguma irakiečių nori demokratijos ir neatsisako dėl jos rizikuoti, lygiai kaip vengrai ir lenkai, lietuviai ir ukrainiečiai ar bet kuri kita tauta.
Šiandien jiems labiau rūpi ne kova su Amerika, o statyba, apsirūpinimas benzinu ir prekėmis. Be to, visi žino, kad naktį jų neateis areštuoti Saddamo Husseino slaptoji policija, iš kurios kankinimo kamerų buvo mažiau vilties ištrūkti gyvam negu iš KGB ar gestapo. Amerikiečiai, žinoma, yra okupantai, bet tokie okupantai, kurie nusistatę iš krašto išeiti ir jų laikina okupacija veikia krašto naudai, kaip tai kadaise buvo Japonijoje ir Vokietijoje.
Po Irako rinkimų atsiranda šioks toks “domino efektas”, kaip tai buvo mūsų šalyse prieš penkiolika metų. Keičiasi į geresnę pusę Afganistanas ir Libija, kiek kosmetiškai, bet vis dėlto demokratizuojasi Egiptas ir Saudo Arabija, politinės kovos vyksta Libane, bet jos nevirsta pilietiniu karu, kaip būdavo anksčiau. O svarbiausia, lyg ir pajudėjo Izraelio ir Palestinos klausimas.
Esti keli argumentai, nuolat keliami prieš Ameriką, Bushą ir Izraelį. Vienas jų - Amerika, trokšdama naftos, veidmainiškai vaizduojanti tatai kaip kovą dėl demokratijos. Bet naftos reikalu tartis būtų daug paprasčiau su diktatoriais, o ne su demokratinėmis valstybėmis. Antras mėgstamas klausimas - kodėl Amerika rūpinasi tik Artimaisiais Rytais, bet nieko nedaro, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje, kur diktatūra dar baisesnė? Į tai galima atsakyti: kodėl šachmatuose pirmiau pašalinamas nuo lentos, sakysime, rikis, o tik paskui bokštas? Viskam iš karto net Amerikai neužtenka jėgų, taigi viskam savo laikas, o be to, pergalė prieš vieną diktatorių kiek prablaivina ir kitus. Trečia, teroristai esą kovotojai už savo tautų laisvę ir teises, su jais reikią tartis, o ne kariauti su jais.
Su tuo trečiuoju argumentu - kad teroristai grumiasi už teisingą reikalą, nors kartais gal ir nevykusiais metodais - ypač norėtųsi pasiginčyti. Savo metu daugelis vadino komunizmą teisėtu vargdienių maištu, o nacizmą teisėtu protestu prieš imperialistinę Versalio taikos sutartį. Tiems argumentams ne vienas anuomet pasidavė ir Lietuvoje. Tačiau ir komunizmas, ir nacizmas buvo mirties ideologijos, nukreiptos taip pat ir prieš tuos, kuriems žadėjo padėti. Šias ideologijas pasisavino arabų pasaulis. Saddamas Husseinas ir panašūs į jį diktatoriai - tipiški nacionalsocialistai, o daugelis iš jų, ko galbūt neprisimename, flirtavo ir su komunizmu. Jų šalininkai tikrai neverti sukilėlių ir kovotojų vardo. Arabų tautoms jų valdžia nieko gera nežada.
Dera pasakyti, kad šios rūšies pavojingas aktorius Artimuosiuose Rytuose buvo ir Yasiras Arafatas. Palestiniečiams jis praktiškai nieko nedavė, išskyrus didžiulius nuostolius ir chaosą. Kaip savo metu, tarkime, Mussolini, jis nemokėjo kontroliuoti savo asmeninių ir istorinių ambicijų. Tik jam nuėjus nuo arenos, Palestinos reikaluose galima, nors ir nedrąsiai, tikėtis teigiamų postūmių.
Pas mus ir ne tik pas mus populiari nuomonė, kad Izraelio vadovai esą tokie pat ekstremistai kaip Arafatas, jeigu ne blogesni. Girdi, palestiniečių teroristai esą tik atskiri asmenys ar grupės, o Izraelis savo puolimais, kuriuose irgi žūva daug civilių asmenų, praktikuoja valstybinį terorizmą. Tokia nuomonė yra netiksli mažiausia dėl trijų priežasčių. Pirmiausia bent jau Arafato laikais palestiniečių vadovybė rėmė teroro grupes, nors tą bandė nuslėpti. Taigi teroras ir čia buvo viršūnių diriguojamas. Antra, palestiniečių arba kitų arabų šalių teroristai visada siekia kuo didesnio aukų skaičiaus - kuo daugiau žus civilių asmenų, tuo geriau. Izraelis, šiaip ar taip, stengiasi civilių aukų skaičių sumažinti, atsižvelgdamas ir į pasaulio nuomonę.
Trečia, daugybė izraeliečių ir kitur gyvenančių žydų viešai kovoja su saviškių ekstremizmu. Tarp arabų tokių protestų beveik negirdėti, nes daugelyje arabų šalių jie grėstų mirtimi.
Žinoma, Izraelio politikoje esama blogų dalykų, bet apskritai Izraelis atstovauja žmogiškesniems ir demokratiškesniems principams negu bet kuris dabartinis Artimųjų Rytų režimas. Mums, lietuviams, itin nederėtų neigti Izraelio teisės į savo senąją žemę su Jeruzale, nes ji yra tiek pat pagrįsta, kiek mūsų teisė į Lietuvos žemę su Vilniumi ir Klaipėda. (Tos Palestinos dalys, kurias geidžia prisijungti Izraelio ekstremistai, šiuo atžvilgiu maždaug atitiktų Gardiną ar Karaliaučiaus sritį). Šiandien, kada abi pusės Izraelio ir palestiniečių konflikte atsikreipė prieš savuosius radikalus, ima atrodyti, kad normalus sprendimas įmanomas ir tenai.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
