Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ
Apie Laisvės atėmimo vietų ligoninę "Akistatoje" esame rašę ne kartą, priminsime, jog tai ligoninė, kur gydomi sergantys nuteistieji). Šioji įstaiga prisišliejusi prie Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pačiame sostinės centre. Ankštas kiemelis, siauri koridoriai, niūrios palatos, grotuoti langai ir... specifinis, su niekuo nesumaišomas pataisos namų kvapas. Jei ne kartais sušmėžuojantys žmonės baltais chalatais, tai nė neįtartum, jog esi ligoninėje.
Anksčiau, kai lankydavomės šioje ligoninėje, gydytojai paprastai akcentuodavo kalinių, norinčių pakliūti į šią ligoninę, išradingumą. Medikai tik gūžčiodavo pečiais nesuvokdami, kaip galima taip žiauriai save žaloti: tai, žiūrėk, vienas prarijęs nusmailintą šaukšto kotą ar vinį, kitas susipjaustęs, trečias - po oda seilių prisileidęs ir t.t.
Ilgametis Laisvės atėmimo vietų ligoninės vyriausiasis gydytojas, o dabar direktorius Rimantas Gagys sako, kad dabar tokių save žalojančių nuteistųjų reta. Pirmiausia dėl to, kad žymiai pagerėjo sąlygos pataisos namuose. Liberalesnis tapo Bausmių vykdymo kodeksas, nuteistieji gali laisvai skambinti į namus, sportuoti, užsiimti patinkančia veikla arba visai nieko neveikti. Be to, kaliniai skirstomi: yra drausminės grupės, kurios sudaromos iš tų, kurie nesugeba normaliai elgtis, bendrauti, amžinai konfliktuoja. Tad likusiems - gyventi visai pakenčiama.
- Pas mus gi, matot, kiemelis - nėra kur apsisukti, nei pasivaikščioti, nei pasportuoti nėra erdvės, - sako R. Gagys. - Tad ko gi jiems čia bruktis? Na, nebent skolos ar tarpusavio santykiai atveja čia. Bet ir tai jau nebesižaloja. Palyginti su 2001-aisiais, tokių sumažėjo bene 10 kartų. Visais laikais kaliniai puikiai išmanė Baudžiamąjį kodeksą, puikiai mokėjo rašyti laiškus ir skundus, o kai reikia, juk galima pasidomėti, nuo kokios ligos ką ir kaip skauda. Na ir atsiduria čia - dėl tyrimų. Kartais net sakau: "Žmogau, tu gal važiuok atgal, nes pas mus ir numirsi..." Mat atvažiavę skųsdamiesi nedideliais negalavimais ir nenorėdami grįžti, jie ima skųstis naujais: tai širdies plote, tai pilvo srityje skauda, tai šonas diegia. Prisimena, kad inkstus, kepenis ir visus kitus organus turi ir jie visi skauda... Gal tik psichikos ligos simuliuoti nemoka.
Gydytojas juokiasi, kad jis pats, būdamas medikas ir žinodamas ligos simptomus, vargu ar sugebėtų simuliuoti tokį ligonį. Tie, kurie pabando tai padaryti (o tokių pasitaiko, ypač kai suimami padarius nusikaltimą), dažnai susipainioja savo fantazijose ir pritrūkę kantrybės, gydytojo klausia: "Negi, daktare, netikit, kad aš sergu?" Jau vien todėl pasidaro aišku, kad žmogus bando apgauti, nes ištikrųjų sergantis psichikos liga žmogus net įsižeis, jei išgirs, kad jis kvailas.
Psichiatriniame skyriuje šiuo metu užimta 13 lovų, tačiau visų ligoniais pavadinti negalima - dalis jų laukia ekspertizės. Kai diagnozė paaiškėja, paprastai ligoniai paskiriami toliau gydyti į Rokiškio psichoneurologijos ligoninę.
Šiuo metu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydoma apie 115 nuteistųjų. Ligos įvairiausios: nuo paūmėjusių įsisenėjusių skrandžio opų, įvairiausių širdies ar inkstų sutrikimų iki onkologinių ligų. O dažniausiai tarp kalinių pasitaikančios ligos - tai hepatitai ir ŽIV. Per metus nuo sunkių ligų numiršta apie 10 nuteistųjų. Su daugelių ligų susitvarko čia pat dirbantys medikai, tačiau sunkiai sergantieji vežiojami į kitas Vilniaus ligonines. Ten ligoniai vežami ir kai tenka atlikti sudėtingus tyrimus.
- Yra keletas sergančių onkologinėmis ligomis. Jiems paskirta chemoterapija, reikia švitinti, - pasakoja direktorius R. Gagys. - Tad tenka kiekvieną dieną juos vežioti į kitą ligoninę. Turim vieną ligonį, kurį reikia 3 kartus per savaitę dializuoti - valyti kraują. Tokios procedūros mes irgi negalime atlikti vietoj, tenka vežti į Santariškes. Pastarasis ligonis jau ir negrįš į pataisos namus. Kol kalės, tol ir bus pas mus. O nuteistas 7 metams.
Jei nuteistasis sunkiai serga (pvz., nesustabdomai progresuoja vėžys ar pasireiškia paralyžius), paprastai pateikiami dokumentai teismui, kad atleistų jį nuo likusios bausmės. Žinoma, medikams prieš tai tenka įsitikinti, ar toks ligonis turi artimųjų, kurie jį priims ir slaugys. Jei tokių nėra, žmogus lieka ir toliau Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Pagundos pabėgti vežant į laisvėje esančias gydymo įstaigas nėra. Kruopščiai laikomasi konvojavimo instrukcijos - ligonis, du prižiūrėtojai ir antrankiai.
Ligoninės personalo dauguma - sudaro moterys. Nors yra aliarmo mygtukai, o šalia nuolat sukiojasi prižiūrėtojai, kalbintos medikės teigia, kad dirbti nėra saugu. Joms tenka išklausyti ir išpažinčių, ir skundų, ir keiksmažodžių, atlaikyti psichologinį spaudimą, jei ligonis negauna pageidaujamų vaistų.
- Net į tualetą baugu nueiti, ypač kai tenka ligoninėje budėti, nes tualetas kitame pastate, - sakė medikės. - Juk ne angelėliai čia susirinkę. Nors visi jie dedasi nekaltais - jei kuris ir pripažįsta kaltę, tai vis vien jaučiasi neteisingai nuteistas - atseit per griežtai. O kokių čia nuteistųjų pasitaiko! Būna, kad gyvenime gydytojo nėra matęs, o čia kaip koks ponas be eilės pas visus specialistus vežiojamas, nuodugniai sveikata patikrinama, tyrimai padaromi. Ne taip, kaip laisvėje - eilėse laukti nereikia... Be to, atvažiuoja čia puikiai išmanantys ne tik Baudžiamąjį kodeksą, bet ir nuo kokios ligos kokie vaistai priklauso...
O gydoma čia tiek, kiek reikia. Direktorius teigia, jog jų ligoninės nekamuoja jokios kvotos, nereglamentuojama vienos ar kitos ligos gydymo trukmė, ligonių skaičius.
- Kiek ligonių bus, tiek ir gydysim, - sako R. Gagys. - Dar 100 galėtume priimti. Na, o tie ligoniai, kurie nepaiso nustatytos tvarkos, konfliktuoja, gali pasirinkti. Pas mus vienintelius yra pasirinkimo laisvė, - juokiasi direktorius. - Jei blogai ligoninėje, visada gali grįžti į pataisos namus.
