Albanija - nedidelė šalis, turinti apie 29 000 kvadratinių kilometrų plotą ir 3 milijonus gyventojų. Sostinė - Tirana. Ši šalis paženklinta ypatingu bruožu - gjakmarja.
Gjakmarja - tai paveldėtas privatus ritualinis kerštas, prasidėjęs XV amžiuje ir galiojantis iki šių dienų. Ištisos šeimos skęsta paveldėtame kraujo klane. Tai ritualinė vendetos forma: už žmogžudystę privaloma atkeršyti, nužudant kaltojo šeimos vyrą, tik draudžia žudyti vaikus iki penkiolikos metų amžiaus, moteris, pagyvenusius žmones, asmenis su protine negalia ir kiekvieną, esantį bažnyčios ar mečetės teritorijoje. Aukos šeima turi teisę ir gali garantuoti žudiko saugumą. Dažnai dėl to pradedamos derybos, vadinamos besa, kurios laikinai arba visam laikui nutraukia gjakmarją. Bažnyčia periodiškai skelbia kampanijas, kad gautų kuo daugiau besų. Gera masinės besos proga buvo Kosovo kovos.
Įstatymai barbariškėja
Gjakmarjos istorija prasidėjo XV amžiuje, kai princas Lekas Dukagjinis nusprendė civilizuoti regiono kalniečius. Jis išleido garbės kodeksą Kanun, kuris pavaduoja baudžiamąją teisę ir kurį sudaro tūkstančiai punktų. 848-asis punktas aiškiai sako, kad "tik kraujas nuplauna pralietą kraują". Tai reiškia, kad nužudytojo šeima privalo atkeršyti žudikui. Tai buvo tikrai žiaurus įstatymas šalyje, kurioje nėra reguliarių teismų. Blogiausia, kad kiekvienas klanas laikui bėgant Kanun prisitaikė savo naudai. Prisitaikė taip, kad pateisintų savus nusikaltimus.
Taip šalies papročiuose atsirado tikras siaubas. Visi žudiko giminaičiai vyrai (net patys jauniausieji) gali būti nužudyti. Seniau žudikas privalėjo dalyvauti savo aukos laidotuvėse ir gedulinguose pietuose, o tarp nusikaltimo ir keršto turėjo praeiti 30 dienų. Dabar viskas vyksta ne tik greičiau, bet ir barbariškiau. Jeigu nepavyksta susitarti, greitai ir daug kraujo praliejama. Tai gali paliesti ištisas šeimas, įskaitant vaikus ir senus žmones. Nuo 1998 iki 2003 metų apie 2000 albanų buvo vienaip ar kitaip paliesti kraujo keršto, o 1500 gyveno užsibarikadavę, kad išvengtų mirties.
Komunistinės eros metu teismai ir policija stengėsi kontroliuoti gjakmarją. 1990-aisiais šiam režimui žlugus, ji vėl plačiai pasireiškė, prisimindama visas netektis ir kerštą. Šeimos pradėjo žudytis dėl 30 metų užsitęsusių nesuvestų sąskaitų. Kiekviena nauja mirtis prišaukia kerštą. Tam pakanka, kad tavo žemėje ką nors nužudytų: tu iš karto įsijungi į keršto grandinę, nes esą išduotas tavo svetingumas.
Amžinos slėpynės
Bet kurioje kitoje Europos šalyje taip slepiasi tik kriminaliniai nusikaltėliai. Pasekime vienos gjakmarjos aukos, buvusio policininko Mergimo, gyvenimą. Jis gyvena Albanijos sostinėje Tiranoje. Tai pati neturtingiausia sostinė visoje Europoje. Turistai į ją vyksta ne pasižvalgyti, o susipažinti su senų seniausiai Vakaruose pamirštais papročiais, su tradicijomis, kurių nepaliečia net mintis apie civilizaciją...
Mergimą surasti nelengva. Tik padedant draugams pavyksta sužinoti jo adresą. Jie nurodo vairuotojui gatvę, vietą sustojimui, o paskui nuveda žurnalistą į penkiaaukštį namą su tamsiu koridoriumi. Koridorius skendi tamsoje. Taip geriau apsisaugoti nuo pašalinių akių išėjus iš buto.
Kabaryje gyvena penki žmonės. Moteris ir jauna mergina skubiai išeina, slėpdamos veidą skarele. Lieka keturiasdešimtmetis Mergimas su 17 ir 13 metų amžiaus sūnumis. Jų veidai atrodo labai blyškūs. Gal tai dėl kambaryje tvyrančios prieblandos ir tankiu audiniu uždengtų langų? Vienintelė šviesa sklinda nuo televizoriaus ekrano, kuris veikia su išjungtu garsu. Kai žurnalistas paprašo Mergimą paaiškinti tokio slaptumo priežastį, jis tučtuojau prideda pirštą prie lūpų: "Ša! Niekas neturi žinoti, kad mes čia gyvename. Žmona su dukra kartais išeina bent kiek užsidirbti ir apsiprekinti, o manęs ir sūnų - išvis nėra!"
Policininkas Mergimas metė darbą, sūnūs nebelanko mokyklos. Vyresnysis bando pramokti ispanų kalbos, žiūrėdamas sekdamas televizijos laidas. Visi trys vaikšto po kambarį tik su kojinėmis ir kalbasi pusbalsiu, kad neatkreiptų kaimynų dėmesio...
Jų šeimai viskas prasidėjo 2001 metais. Mergimo svainis, susiginčijęs su kaimynu dėl elektros energijos vagiliavimo, pasiėmė šautuvą, išėjo į kiemą ir šovė į jį. Po šio nusikaltimo pats nuėjo į policiją ir buvo nuteistas 12 metų kalėti.
Deja, likusiems šeimos nariams prasidėjo tikras košmaras, nes mirusiojo artimieji nukreipė savo gjakmarją į Mergimą ir jo sūnus. Iš pradžių Mergimas slapstėsi mažame kalnų miestelyje, bet paskui nusprendė, kad dideliame mieste bus lengviau išsaugoti savo anonimiškumą.
Tai išskirtinis atvejis? Tikrai ne. Albanijoje nauja gjakmarja vidutiniškai paleidžiama maždaug kas trys dienos, todėl tūkstančiai šeimų gyvena atsiskyrusios. "Rašiau patiems aukščiausiems pareigūnams, tačiau negavau jokio atsakymo. Kaip pasitikėti valstybe, jeigu ji net sostinėje nepajėgi užtikrinti saugumą? Jeigu mano vaikai išeis iš namų, jie bet kuriuo momentu gali būti nužudyti", - atsidūsta Mergimas. Sūnus priduria, kad jis norėtų išeiti, susitikti buvusius draugus, dirbti arba lankyti mokyklą...
Nušauta viltis
Kokia iš to išeitis? Galbūt susitaikymas, tačiau tai padaryti labai sunku. Kai kada katalikų kunigas, vietinis komitetas ar įtakingas gausios šeimos narys gali sukviesti dvi priešiškas gentis, kad jos viena kitai atleistų ir pradėtų taikiai sugyventi. Labai geras tarpininkas buvo Emina Spahija. Jis bent jau kuriam laikui sugebėdavo nuraminti klanų tarpusavio neapykantą. Deja, jis reikalaudavo stambios sumos už savo tarpininkavimą. Rugpjūčio mėnesį Emin Spahija buvo nušautas savo namo laiptinėje penkiomis kulkomis į nugarą. Šeimos, kurios buvo atgavusios viltį, nuo to laiko vėl užsidarė namuose.
Kalnuotame Pukės regione maždaug viena šeima iš dešimties įvelta į gjakmarją. Gidas įveda korespondentą į žemą pastatą, kuriame žmonės vaikšto vengdami prisiartinti prie langus atstojančių kiaurymių. Čia slepiasi Neritanas su dviem broliais ir vaikais. Prieš 8 metus vienas iš jų nušovė kaimyną ir gavo kalėti 7 metus. Atlikęs bausmę jis vėl užsidarė. Savanoriškai. Su savaisiais. Jauniausi vaikai - nuo gimimo uždaryti. Jie beveik nėra matę lankytojų. Jų veidukai išblyškę, vos ne persišviečia, o žvilgsnis - kaip išgąsdinto žvėrelio. Neritanas sako, kad jie viską siūlė priešiškai nusistačiusiai šeimai, tačiau ji nieko nenori girdėti. "Kodėl gi mūsų vaikai turi kęsti šią lėtą mirtį", - sako Neritanas. Lėtą? Ne visada...
Auka turi matyti žudiko akis
Gjakmarja kartais būna labai greita. Svarbu, kad nužudymas atitiktų visas ritualines sąlygas. Persekiojamasis privalo būti nužudytas iš priekio ir jo paties žemėje. Be to, jis turi žinoti, kas jį žudo. Kai kurie, kurie jaučiasi ieškomi, pritrūksta drąsos laukti ir patys nusižudo.
Ar gjakmarja kada nors liausis? 1989 metais kaimyniniame Kosove katalikas Anton Ceta sukliudė dviems tūkstančiams kruvinų nusikaltimų. Jis įtikino priešiškoms šeimoms, kad užuot besidraskiusios tarpusavyje, savo įniršį nukreiptų prieš serbus... Pasibaigus karui, ritualinis kerštas atsinaujino. Vėl niekas nebegali sukliudyti šiai viduramžiškų įstatymų veikiamai Balkanų daliai.
Šiuo metu šalis atvira pliuralizmui ir demokratijai, tačiau tebeveikia korupcija, senos tradicijos ir mafija. Albanų mafija - viena iš žiauriausių. Ji mažai žinoma, tačiau tarptautiniai kriminologai ją laiko ypatingai pavojinga. Skirtingi jų klanai sudaromi pagal senąsias taisykles. Kai kurie vadai susikrovė milžiniškus turtus ir pasistatė nepaprasto prabangumo rūmus-tvirtoves. Juos galima pamatyti pasukus iš kelių į kalnus.
Komunizmo žlugimas atvėrė albanų mafijai naujus kelius į Vakarų šalis. Šiandieną jos rankose 70 proc. prekybos heroinu Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. Ji grasinimais ir smurtu verčia "dirbti" Europoje tūkstančius jaunų prostitučių. Ji siunčia profesionalias plėšikų grupes į visą Europą - pradedant Švedija ir baigiant Italija. Tas grupes dažniausiai sudaro buvę kariškiai ar policininkai.
Albanija - neturtingiausia Europos šalis. Tai, kas joje vyksta, daugeliu atveju iki šiol išlieka paslaptis.
Paruošė Ona NARUŠEVIČIENĖ
