Paskandino, nes trukdė vogti...
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kai vieną 2001-ųjų vėlyvo rudens naktį Prienų rajono gyventojas Saulius Lyberis (21 m.) išlaužęs duris įsiveržė į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę ir pareiškė Kauno mariose nuskandinęs žmogų, net ir iškviesti policijos pareigūnai nebuvo linkę tuo patikėti. Padriki stipriai išgėrusio jauno žmogaus svaičiojimai (jis tikino esąs psichikos ligonis) labiau priminė šios ligoninės laikinųjų gyventojų elgesį bei reiškiamas mintis. Tačiau vaikinukas vis dėlto buvo nuvežtas į Kauno rajono policijos komisariatą, kur ir papasakojo įvykio aplinkybes. Jis prisipažino nužudęs Stanislovą Elksnį. Tų pačių metų lapkričio 19-ąją iškelta baudžiamoji byla šiek tiek daugiau nei po mėnesio (pasibaigus parengtinio tardymo terminui) buvo sustabdyta, nes niekaip nepavyko surasti S. Elksnio lavono. Tik kitų metų gegužės 15-ąją Kauno mariose buvo pastebėtas plūduriuojančio vyriškio kūnas. Netrukus paaiškėjo, jog tai ir yra prieš pusmetį pradingusio S. Elksnio palaikai. Baudžiamoji byla buvo atnaujinta ir pagaliau atkeliavo į Kauno apygardos teismą.
Iš tinklų vogė žuvis
Nuo 1997 metų vasaros Saulius Lyberis dirbo Šlienavos kaime (Samylų sen., Kauno r.) įsikūrusioje Donato Krasnausko individualiojoje įmonėje. Kartu su kitais darbininkais jis žvejojo Kauno mariose. Saulius ir jo kolega Rytis Kaunietis buvo apgyvendinti įmonės savininko sodo namelyje, esančiame sodų bendrijoje "Žuvėdra", tačiau vaikinas dažnai nukakdavo pas tėvus į Giniūnų kaimą (Prienų r.). Šiame namelyje glaudėsi ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjęs antrosios grupės invalidas Rimantas Jundzila (59 m.). Už suteiktą pastogę vyriškis mielai pabudėdavo. Be to, jis gaudavo invalidumo pensiją, todėl turėdavo už ką nusipirkti butelį ir kaip lygiavertis sugėrovas sėsdavo prie stalo. Vėliau Saulius prisipažino, jog kartą su Ryčiu nusprendė papildomai užsidirbti pinigų, todėl ėmė vogti sužvejotas žuvis. Tai padaryti nebuvo paprasta, nes traukti tinklų drauge su jais dažnai plaukdavo ir pats įmonės savininkas arba žvejų laukdavo krante. Tačiau vyrukai buvo apsukrūs. Nuplaukę į marias iš tinklų išsirinkdavo po kelias (kartais - keliolika) brangesnes žuvis (lydekas, starkius ir t. t. ), jas suverdavo ant virvelės ir prikabinę plūdurus palikdavo. Vakare, išplaukę užmesti tinklų, į krantą grįždavo su savuoju laimikiu. Vyrukai žinojo, kad tokiu metu savininkas jų nepasitiks... Pavogtas žuvis jiedu parduodavo Šlienavos ar kitų aplinkinių kaimų gyventojams...
Atsivežė vaikystės draugą
2001-ųjų lapkričio pradžioje D. Krasnauskas savo žvejų komandą papildė dar vienu nariu. Iš savo tėviškės - Kvetkų kaimo, esančio Biržų rajone, - įmonės savininkas parsivežė savo vaikystės draugą Stanislovą Elksnį (46 m.) ir apgyvendino sodo namelyje. S. Elksnis kartu su vyrais plaukdavo į marias žvejoti. Tai buvo labai neparanku S. Lyberiui su R. Kauniečiu, kadangi buvo užkirstas kelias žuvų vagystėms...
Įvykdė keršto planą
2001 metų lapkričio 17 dieną S. Lyberį R. Kaunietis nuvežė pas tėvus į kaimą. Kitą dieną reikėjo dirbti, tačiau Saulius buvo labai girtas. Pamatęs, jog S. Lyberis vos pastovi ant kojų, D. Krasnauskas neleido jam plaukti į marias - liepė eiti išsimiegoti.
Tos pačios dienos vakarą žvejų vagonėlyje buvo girtaujama. Prie butelio susėdo visi trys laikinosios buveinės gyventojai: S. Lyberis, S. Elksnis ir R. Jundzilas. Pastarasis buvo ką tik gavęs pensiją, todėl mielai vaišino savo kolegas. Po kiek laiko S. Lyberis su S. Elksniu susivaidijo, ėmė muštis. Pyktis Saulių privertė imtis neseniai sumanyto žiauraus keršto plano. Nutempęs prie vandens įsodino S. Elksnį į valtį, įsikėlė ir nemažą pakrantėje gulėjusį žmogaus galvos dydžio akmenį, kurį aprišo virve. S. Lyberis nuo kranto nuplaukė netoli - ten, kur žinojo esant gilią vietą - Nemuno senvagę, todėl buvo tikras, jog vandens gelmė visam laikui paslėps ne tik jo kolegą, bet ir juodą darbą. Pririšęs virvę S. Elksniui prie kaklo (tai padaryti buvo paprasta, nes išgėręs vyriškis, matyt, nelabai suvokė, kas su juo daroma, ir nesipriešino) įstūmė jį į vandenį, o pavymui išmetė ir prie tos pačios virvės pritvirtintą akmenį. Kiek lukterėjęs S. Lyberis parplaukė į krantą. Grįžęs į vagonėlį baigė gerti likusią degtinę. Tuo metu pasirodžiusiam R. Kauniečiui dar neišblaivėjęs, iki kelių šlapias S. Lyberis prisipažino Kauno mariose paskandinęs S. Elksnį, tačiau draugas tuo nepatikėjo ir liepė jam eiti miegoti.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, neginčijamai įrodė S. Lyberio kaltę ir už tai jį nuteisė aštuonerius metus kalėti sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.
