Paikas konfliktas - tragiška baigtis
Irena ZUBRICKIENĖ
Sūnus išėjo į barą. Naktį į namus nesugrįžo. Rytą motinai buvo pranešta, kad sūnus nebegyvas... Tokių istorijų Lietuvoje nemažėja. Toks likimas ištiko ir Jonavos gyventoją Vidą Šulgienę, 2006-ųjų balandžio 8-ąją sulaukusią žinios, kad savo sūnaus Aido Inčiūros (21 m.) ji daugiau nebepamatys. Neseniai ši istorija buvo nagrinėjama Kauno apygardos teisme.
Apmaudžiausia, kad netikėtai kilusio konflikto dalyviu, ištiktu paties tragiškiausio likimo, Aidas tapo, galima sakyti, nepelnytai - nei pats buvo konflikto iniciatorius, nei įžūliausias kovotojas. Vaikinas tenorėjo padėti draugui, kurį nusivijo du priešininkai, tokiais tą vakarą tapę per kelis akimirksnius ir be jokios rimtos priežasties.
Tą vakarą Aidas su savo drauge ir trimis bičiuliais laiką leido Jonavoje esančiame bare "Geltonas". Kompanija išgėrė nedaug, nes gana vėlai susitiko, o apie antrą valandą nakties jau reikėjo išeiti - baigėsi baro darbo valandos. Vakarodama Aido kompanija su niekuo nekonfliktavo. Baigę linksmintis vaikinai kieme sulaukė taksi automobilio, į kurį įsodino Aido draugę, o patys čia pat liko laukti kito taksi.
Tuo metu iš baro išėjo ir keli kitos besilinksminusios kompanijos vyrai, tarp kurių buvo oficialiai niekur nedirbantis, kartą už vagystę teistas jonavietis Svajūnas Darbutas (30 m.). Kuo abi kompanijos neįtiko viena kitai, teisme taip ir liko neaišku, nes abi pusės apie tai kalba skirtingai. Aido draugai tikino, kad iki tol jų nepažinotas Svajūnas ir jo bičiulis Gediminas Vaikšnoras, vakarą bare leidęs su žmona, išeidami juos paprasčiausiai užkabino, ir G. Vaikšnoras vienu smūgiu kažkodėl partrenkė arčiausiai stovėjusį Aidą Inčiūrą. Svajūnas ir Gediminas tikina, kad konfliktą be jokios priežasties akimirksniu sukėlė kažkuris iš Aido kompanijos.
Šiaip ar taip, Aidas ir jo bičiulis Viačeslavas nebuvo linkę nei veltis į konfliktą, nei keršyti už smūgį, nei demonstruoti įsivaizduojamą vyriškumą, todėl jiedu paėjo į šalį. O jų draugas Dmitrijus elgėsi kitaip - už apsmūgiuotą Aidą "grąžino" smūgį Svajūnui Darbutui ir pats pradėjo bėgti tolyn nuo baro. Svajūnas su savo draugu Gediminu leidosi paskui.
Gediminas buvo greitesnis ir Dmitrijų prisivijo pirmas: tuoj pat smūgiu jį pargriovė, ir abu pradėjo muštis. Pribėgęs Svajūnas irgi įsivėlė į šį "kamuolį". Netrukus priešininkų nusivyto draugo Dmitrijaus pėdomis atbėgo ir Aidas bei Viačeslavas, negalėję palikti draugo vieno bėdoje. Abi įniršusių vyrų pusės daužėsi, spardėsi, kaitaliodamiesi vieni puldinėjo prie kitų, kol Svajūnas Darbutas, būdamas arčiausiai Aido Inčiūros, staiga išsitraukė iš kišenės lenktinį peilį, kurio geležtė yra apie 5 cm, ir dūrė juo Aidui. Pataikė į krūtinę...
Sužalotas vaikinas suglebo ant šaligatvio. Priešininkai pasišalino. Aido draugai pasirūpino iškviesti greitąją pagalbą, tačiau atvykę medikai tegalėjo nuliūdinti: sužalotasis jau negyvas.
Specialistai patvirtino Aido draugų liudijimą, kad tą vakarą jie nebuvo labai girti - lavono kraujyje aptikta 1,35 promilės alkoholio, o tai gyvajam atitinka lengvą girtumo laipsnį. Vos keliomis promilės dalelėmis daugiau buvo aptikta ir Aido draugų, dalyvavusių muštynėse, kraujyje. Nedaug tą vakarą teišgėrę buvo ir Svajūnas su Gediminu, įnirtingai puolę vytis jiems pasipriešinusį Dmitrijų.
Svajūnas Darbutas, nuo kurio peiliu ginkluotos pasalūniškos rankos žuvo Aidas, tuoj pat buvo sulaikytas ir suimtas. Šeimą, kurioje auga mažametis vaikas, turintis kaltinamasis tikino, kad peiliu dūrė tik gindamasis - mosuodamas į šalis, kad niekas neprisiartintų, nes lemiamu momentu esą buvo likęs vienas su 3 priešininkais. Teisme ši aplinkybė nebuvo įrodyta, nes visi kiti liudininkai kalbėjo kitaip - esą nebuvo tokio momento, kad S. Darbutas būtų puolamas 3 vaikinų. Be to, kaltinamojo versiją, kad peiliu pataikęs netyčia, paneigė ir vienas įslaptintas liudininkas, po nužudymo sėdėjęs vienoje kameroje su S. Darbutu. Šis buvęs areštantas teigė, kad Svajūnas, pasakodamas jam, už ką pateko į areštinę, aiškino išsitraukęs peilį todėl, kad "ne jo amžiui su vaikais muštis" (galima suprasti - "tik ne plikomis rankomis").
Šią nužudymo bylą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas nustatė, kad S. Darbutui gintis peiliu nuo visiškai niekuo neginkluotų vaikinų tikrai nereikėjo. Be to, S. Darbutas ir jo draugas Gediminas pagal ūgį ir kūno sudėjimą buvo žymiai stipresni.
Teismas traktavo, kad po bare "Geltonas" praleisto vakaro S. Darbutas yra sąmoningai veikęs smurtautojas, tapęs žudiku, ir paskyrė jam 9 metus kalėti "zonoje". Taip pat nuteistasis įpareigotas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą - iš viso 111 600 litų - nužudyto A. Inčiūros motinai ir broliui, kurį, turintį sveikatos problemų, Aidas remdavo materialiai. Ši suma galėjo būti dar didesnė, jeigu kaltinamasis S. Darbutas, neigdamas savo kaltę dėl tyčinio nužudymo, iki teismo būtų neatlyginęs nukentėjusiems už nužudytojo laidotuves.
