Parodymų kaitaliojimas nuo bausmės neišgelbėjo
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampoliečiui Ernestui F. dabar 16 metų. Jau metai, kai šis paauglys gyvena už grotų. Jeigu niekas nepasikeis, laisvės oru Ernestas pradės kvėpuoti tik 2016-ųjų vasarą, nes Kauno apygardos teismas neseniai paskelbė jam griežtą nuosprendį - 9 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Tokia bausmė - už žiaurų savo kaimynės nužudymą ir bandymą gaisru sunaikinti nusikaltimo pėdsakus.
Vienas iš jauniausių žudikų
Ernestas - vienos Marijampolės vidurinės mokyklos aštuntokas. Tiesa, mokyklą jis lankė prastai, nes jau ne pirmus metus berniuką labiau domino gatvė. Būdamas 15 metų, Ernestas jau buvo teisiamas už vagystę. Teismas pasigailėjo nepilnamečio ir bausmės vykdymą atidėjo. Netrukus Ernestas vėl įkliuvo dėl naujos vagystės. Laukdamas bausmės už šį nusikaltimą, moksleivis (tada jam tebebuvo 15 m.) dar kartą nusikalto, tik jau kur kas žiauriau - taip papildė pačių jauniausių žudikų Lietuvoje sąrašą.
- Žiaurus, melagis, išsisukinėjantis, verčiantis kaltę kitiems, įžūlus ir besistengiantis visada pateisinti savo elgesį - tokį įspūdį man paliko šis jaunas teisiamasis, - neslėpė Ernestą teisme kaltinęs prokuroras. - Tokiais bruožais, mano manymu, gali pasižymėti tik bejausmiai monstrai.
Kaip nustatė teismas, 2007-ųjų sausio 4-osios vakarą Ernestas su savo daugiabučio namo bendraamžiais kaimynais laiptinėje gėrė vyną ir alkoholinį kokteilį. Dalyvavo ir panelių. Esą visus vaišino Ernestas, atsiėmęs kažkokią skolą.
Prieš pat vidurnaktį jaunoji kompanija išsiskirstė. Namuose Ernestas, pritrūkęs cigarečių, pradėjo ieškoti motinos piniginės, bet nerado. Keleriais metais jaunesnis Ernesto brolis išgirdo, kad vyresnėlis įtaria, jog mamos piniginę su pinigais ir esą jo žiedą pavogė gretimame bute gyvenanti kaimynė Laimutė Vitkauskaitė (53 m.), kuri kone visą dieną viešėjo Ernesto namuose, su jo mama sėdėjo prie televizoriaus ir gurkšnojo alkoholį. Ernestas nutarė iškart išsiaiškinti.
Pasmaugė aukos šaliku
Savo šeimos niekada nesukūrusi Laimutė savajame kambarėlyje, esančiame ketvirtajame aukšte, gyveno viena, niekur nedirbo, bet, kaimynų teigimu, buvo labai geros širdies ir taikaus būdo, todėl greitai pritapdavo prie vienos ar kitos kompanijos. Bene prieš 10 metų Laimutė atsikraustė iš Vilniaus. Iš labai gausios šeimos kilusi moteris Marijampolėje manė smagiau gyvensianti šalia savo jaunesniųjų seserų. Pastaruoju metu vieniša moteris savo kasdienybe nesidžiaugė, nes skurdo, nors savo seserų nebuvo atstumta - jos ir aplankydavo, ir telefonu pakalbindavo, ir paremdavo. Laimutė jau buvo susiruošusi išsikraustyti iš savo buto, parduoto iš varžytynių, tik ši procedūra dar buvo neužbaigta.
Laimutė gerai pažinojo kaimynės bičiulės sūnų Ernestą ir jį net girdavo, tačiau lemtingąją naktį šis įėjo į moters kambarį nelaukiamas ir jėga - duris ir staktą išlauždamas spyriu. Laimutė jau buvo lovoje. Neblaivus Ernestas įžūliai pareikalavo moters atiduoti esą pavogtus daiktus, o šioji gynėsi nieko nevogusi. Tuomet paauglys pradėjo žiauriai mušti į močiutes jam tinkančią nelaimėlę, parmetė ant grindų, prašančią atsitokėti ir šaukiančią pagalbos dar daužė, dusino pagalve, tada apsuko jos kaklą po ranka pasitaikiusiu pačios Laimutės šaliku ir moterį pasmaugė.
Supratęs, kas įvyko, Ernestas nutarė paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Jis pabandė įkelti moters kūną į lovą, tačiau pavyko užkelti tik kojas. Iš savo buto, kuriame jau miegojo ir nieko negirdėjo jo mama, Ernestas atsinešė degaus skysčio, apšlakstė nužudytosios lovą ir ją pačią, tačiau įžiebti ugnį nesisekė. Tuomet savo namuose susirado dar vieną butelį tirpiklio, likusio nuo remonto. Šis išlaistytas skystis užsidegė. Pats padegėjas skubiai pasišalino.
Nelaikė liežuvio už dantų
Žmogžudžiu tapęs Ernestas tyliai parėjo į namus, pasisakė broliukui, ką padaręs, liepė jam apiplauti kruvinas šlepetes, o pats išėjo nakvoti pas taip pat Marijampolėje gyvenančią savo močiutę. Čia prisikeltai močiutei pasakė, kad neva susipyko su mama, ir dar paprašė, kad prireikus ji neišduotų, kurią valandą anūkas atėjo - laiką paankstintų keliomis valandomis. Močiutės namuose buvo ir jos sūnus Mantas (17 m.) - Ernesto mamos brolis, jo dėdė, vakare matęsis su Ernestu. Vaikinas stebėjosi, kad sūnėnas buvo sutinusiomis bei kruvinomis rankomis, krauju išteptomis kojinėmis. Ernestas jam pradėjo pasakoti: esą naktį išgirdo triukšmą kaimynės bute, nuėjęs rado pažįstamąjį, pravarde Gicas, kuris kaimynę ketino išžaginti; tuomet Ernestas susigrūmęs su Gicu, jį nužudęs ir padegęs lavoną, kartu - ir buto šeimininkę.
- Nepatikėjau tokiomis nelogiškomis girto Ernesto sapalionėmis, be to, labai norėjau miego, tai ir nesigilinau, - teisme pasakojo Mantas. - Bet man keistai atrodė tai, kad Ernestas skubiai sukišo į krosnį savo drabužius ir sudegino. Beje, jis man dar pagrasino niekam nesakyti, nes būsią blogai.
Kaip vėliau paaiškės, kitą dieną Ernesto paslaptį Mantas, nesuvokdamas, ar tai gali būti tiesa, pagarsino ir savo mamai, ir seseriai - Ernesto mamai. Paaiškėjo, kad apie tai keliems savo draugams jau buvo papasakojęs ir jaunėlis Ernesto brolis. Gandas pasklido.
Beje, tuo metu, kai Ernestas šildėsi močiutės namuose, jo name šėlo liepsnos ir jau darbavosi ugniagesiai, iškviesti Ernesto motinos. Jie triūsė kelias valandas. Tuo metu dauguma namo gyventojų šaldami stoviniavo lauke ir aptarinėjo įvykį. Galiausiai jie išgirdo, kad degančiame bute aptiktas jo šeimininkės Laimutės lavonas, ir dar su smurto žymėmis. Pareigūnai aptiko aiškių kraujo dėmių, kelis tuščius butelius nuo alkoholio ir dar du - su degaus skysčio likučiais. Nekilo abejonių dėl tyčinio padegimo. Pagrindinė versija - siekiant nuslėpti žmogžudystės pėdsakus.
Versija po versijos
Šis nusikaltimas kelias paras buvo neaiškus. Tada pareigūnų žvilgsniai nukrypo į Ernestą. Apie tai kalbėjo jau nemažas būrys namo gyventojų. Atsirado kaimynų, girdėjusių nakties triukšmą. Ernesto mama, prieš tai piktinusis žiauriais kaimynės žudikais ir graudžiai spėliojusi, kas jie tokie, netrukus turėjo būti priblokšta žiaurios tiesos.
Sulaikytas Ernestas pirmiausia papasakojo tokią versiją, kokia, vėliau nagrinėjant bylą teisme, patikėjo ir teismas. Po to įtariamasis pradėjo keisti parodymus - savo bendrininku padarė Mantą, savo dėdę. Neva šis liepęs nubausti moterį už vagystę ir pats kartu dalyvavęs. Dar vėliau Ernestas pradėjo pasakoti, kad Laimutę nužudė 2 jo bendraamžiai kaimynai, išvakarėse gėrę kartu, o jis atėjęs tik "po fakto" ir buvęs priverstas atnešti degaus skysčio. Versijų pripainiojęs vaikinas tikino, kad iš pradžių save apkalbėjo, nes bijojo esą tikrųjų žudikų, be to, buvo "spaudžiamas" policininkų.
Teisme Ernestas laikėsi paskutiniosios savo versijos: esą žudikai yra jo bendraamžiai kaimynai, siekę sekso. Grotuotame teisiamųjų aptvare sėdėjęs kaltinamasis drąsiai ir, kaip atrodė iš šalies, ciniškai žvelgė savo draugams, kurių kaltę teigė, į akis. Šie, atrodo, vykusiai atrėmė Ernesto klausimus ir kaltinimus, pateikė tos nakties savo alibius. Teismui beliko konstatuoti, kad kitos nužudymo versijos nėra - L. Vitkauskaitę nužudė ir butą padegė Ernestas F.
Mažametis - rimčiausias liudininkas
Teismui labai pasitarnavo Ernesto jaunesniojo broliuko parodymai teisme. Anot teismo proceso dalyvių, netikėti vaiku nebuvo dėl ko. Iš pradžių teismui berniukas sakė, kad neprisimena detalių - turbūt nenorėjo liudyti prieš brolį. Pagarsinus jo pirminius parodymus, vaikas pripažino, kad tai tiesa. O tada, po įvykio, jis buvo sakęs, kad naktį, kai Ernestas išėjo ieškoti neva vagilės, tuoj pasigirdo triukšmas iš jos buto. Broliukas nepatingėjo nueiti pasižiūrėti. Girdėjo Laimutę prašant nemušti, o vyrišką balsą - nespiegti, nes užmuš. Pabeldęs į duris, išgirdo savo brolį Ernestą pravarde klausiant, ar čia ne jaunėlis, ir neišlindęs liepė jam skubiai eiti į namus. Tai išgirdusi Laimutė suriko kuo greičiau pakviesti Ernesto mamą. Broliukas mamos nekvietė - grįžęs tik atsigulė šalia jos. Aišku, negalėjo ramiai jaustis ir miegoti, o papasakoti neva bijojo.
O teisme berniukas jau bandė taisyti padėtį brolio naudai: tvirtino Laimutės bute girdėjęs ir daugiau vyriškų balsų. Teisėjo paklaustas, kodėl gi anksčiau niekam to nesakė, vaikas gudriai išsisuko: esą niekas juk ir neklausė... Teismas pagal tokius parodymus padarė savo išvadą.
Teisme dar buvo atkreiptas dėmesys ir į kelis laiškus, kuriuos Ernestas iš užgročio parašė draugams. Juose kaltinamasis teigė besigailįs dėl nužudymo.
Teismą stebino ne tik mažasis liudininkas, Ernesto broliukas, įpainiotas į kraupaus nusikaltimo atmosferą, bet ir kiti liudininkai bei gausiai susirinkę pasiklausyti jaunieji namo gyventojai. Jie net nesistengė slėpti, kad yra neretai išgeriantys, rūkantys, riebiai besikeikiantys, valkataujantys. Jų elgesys per pertrauką išdavė, kad paaugliai nepagarbiai elgiasi su savo bičiulėmis, kurios į tai reagavo kaip į normą. Vienai Ernesto kaimynei, koridoriuje itin neigiamai atsiliepusiai apie Ernestą, jos paauglys sūnus, nesidrovėdamas kitų suaugusiųjų, ciniškai liepė užsičiaupti. Tad ir stebėtis, kad toks jaunimas tarpsta žiaurumo jūroje, lyg ir beprasmiška...
Turės atlyginti žalą
Anot teismo medžiagos, Ernestas užaugo nedoroje aplinkoje. Niekada neištekėjusi motina turi ne pirmą sugyventinį, o visos 3 jos atžalos - skirtingus tėvus; ji mėgsta išgerti, nepakankamai dėmesio skiria savo vaikams, nepajėgi būti jiems autoritetas, tačiau visada juos gina ir teisina. Ernesto tėvas seniai gyvena atskirai, bet teisme dalyvavo. Iš šalies atrodė, kad prie Ernesto tėvų nėra ko prikibti, tačiau kaimynai replikavo, kad "kibti" reikėtų ne prie išorės, o prie jų gyvenimo būdo.
Paskelbus nuosprendį, buvo pagarsintas ir teismo nurodymas atlyginti nužudytosios laidotuvių išlaidas jos seseriai - per 2000 litų. Namo laiptinės remontu po gaisro besirūpinusi bendrovė "Marijampolės butų ūkis" atlygio (per 5000 litų) dar turės kažkiek palaukti, nes tai bus nagrinėjama atskira tvarka. Šie ieškiniai užguls Ernesto tėvų pečius.
Eugenijaus NAIKELIO nuotr.:
- Šis vaizdas Marijampolėje buvo užfiksuotas 2007-ųjų sausio 5-ąją, prie daugiabučio besidarbuojant ugniagesiams, kai naktį degė butas ketvirtajame aukšte
