Vytautas Žutautas Šiaulių tardymo izoliatoriaus viršininkas Georgijus Kolesnikovas aštuonerius metus dirbo milicijos karininku Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Ilgą laiką jis gyveno ant paties Beringo sąsiaurio kranto, už kurio - Aliaska ir JAV. Šiandien G. Kolesnikovas gailisi tik vieno - kad ten gyvendamas per mažai fotografavo ir rinko suvenyrus. Tačiau atmintyje liko neišdildomi įspūdžiai apie čiukčius, vėplius, aukso vagis bei medžiokles, kokių Lietuvoje nebūna ir negali būti.
- Kaip jūs atsidūrėte tokioje tolybėje?
- Baigęs tuometinę Kauno milicijos mokyklą dirbau Vilniuje. Kyšių neimdavau, tad gyvenau "nuo algos iki algos". Beveik prieš du dešimtmečius į svečius pakvietė draugas. Jis Magadane dirbo milicijos poskyrio viršininku. 1984 metais nuvažiavau iš smalsumo. Bičiulis tuoj pat surengė žvejybą, man palikusią didžiulį įspūdį: upėje užmetėme tinklą ir netrukus turėjome kalną lašišų! Žuvienei - tik galvos, o šviežiai paruoštus ikrus kabinome šaukštais. Patiko, todėl parašiau prašymą pervesti tarnauti čia. Tuomet visos sąjungos milicijai vadovavo viena ministerija, tad problemų nebuvo - mane lengvai atkomandiravo. Viliojo dar vienas praktiškas dalykas - šiaurės priedai. Vos įsidarbinus mano alga buvo dvigubai didesnė nei ta, kurią gaudavau Vilniuje. Negana to, kas pusmetį auga šiaurės priedai už stažą Šiaurėje. Po dvejų metų jau gaudavau trigubai didesnį atlyginimą. Žodžiu, mokėjo gerokai didesnius pinigus, o kainos - kaip ir visoje sąjungoje. Magadanas visada buvo užkampis, o mane paskyrė į užkampio užkampį - į Čiukotkos rajoną. Kad skaitytojai geriau suprastų, užteks pasakyti, jog tai vieta prie Beringo sąsiaurio, už kurio - Aliaska. Vietiniai čiukčiai žiemą per sąsiaurį nuvažiuodavo pas gimines į Aliaską.
- Negi Ramiojo vandenyno sąsiauris užšąla?
- Siauriausioje vietoje tarp Rusijos ir Aliaskos, kur ir gyvenau, - 80 mylių. Ten stiproka vandenyno srovė ir pats sąsiauris niekada neužšąla, tačiau kiek šiauriau žiemą vandenyną sukausto ledas - ten juk poliarinis ratas. Tai čiukčiai šunų tempiamomis rogėmis ledu ir nuvažiuodavo. Susidarydavo kelių šimtų kilometrų lankas, tačiau kas jiems - pačiuožia, ant rogių pamiega. Pamenu, kaip kartą vietinis KGB pareigūnas lakstė klausinėdamas apie prapuolusį čiukčį. Po kiek laiko vyras parsirado. Paaiškino lankęs gimines eskimus Aliaskoje. Ir ką tu jam padarysi?
- Ar tiesa, kad čiukčiai labai kvaili?
- Jie visai kitokie, gamtos žmonės. Čiukčiai išgyvena ten, kur europietis galą gautų. Taip, dauguma jų mažaraščiai, tačiau didžiausia jų tragedija - dėl civilizacijos atneštos degtinės, kuriai šiaurės žmonės neturi saiko. Tuomet visoje Čiukotkoje čiukčių bebuvo vos 12 000. Dauguma žiauriai gėrė. Kai Gorbačiovas išvystė blaivybės kampaniją, čiukčiams buvo tikra tragedija. Kartą mano žmona matė, kaip negaudama nusipirkti degtinės čiukčė nusitaikė į brangius importinius kvepalus už 40 rublių. Nusipirkusi išmaukė vieną flakonėlį, po to antrą. Trečio pardavėja nebeparduoda. Tada apgirtusi čiukčė pakėlė triukšmą: Neturi teisės, aš gal noriu savo vyrui gimtadienio proga dovanų nupirkti!" Čiukčiai tuomet gėrė ir acetoną, ir skiediklius, žodžiu, viską, kas tik svaigina. Šiaurėje gyvenę rusai nemažai pinigų išleisdavo per atostogas lepindamiesi prie šiltų jūrų. Čiukčiai giminių svetur neturi, atostogauti nevažiuoja, todėl pinigų turėdavo daugiau nei proto. Pamenu, mirus vienam senukui čiukčiui jo čiužinys, ant kurio karšinosi, buvo tiesiog išsipūtęs nuo rublių banknotų.
Čiukotkoje milicijos skyriuje, kovojusiame su socialistinės nuosavybės grobstytojais (KSNG), dirbau dvejus metus.
- Ką gi čiukčiai grobstė?
- Čiukčiai negrobstė, nes prie gėrybių neprieidavo. O štai atvykėlių visokių pasitaikydavo. Viršininkai mėgo įdarbinti "mirusias sielas" ir vogti kitų uždirbtus atlyginimus, kroviniai dingdavo tiesiog partijomis, apšvarindavo laivus - ten viską per vasarą atplukdydavo laivai, tik šviežių vaisių atskraidindavo lėktuvais. Mūsų milicijos skyriaus pareigūnai važinėjo ne lengvąja mašina, o į šarvuotį panašiu visureigiu. Tai puiki transporto priemonė. Pelkėje negrimzta, nes su vikšrais, be to, puikiai plaukia. Varoma tanko varikliu, todėl ryja labai daug kuro, tačiau tada nebuvo mados skaičiuoti - benzino atveždavo į valias. Būdavo, važiuoji per tundrą kelias dienas iš eilės nesutikdamas nė vieno žmogaus, tačiau ant mūsų visureigio būtinai įjungtas mėlynas švyturėlis - tokia instrukcija. Mes tuo visureigiu visur - ir pas nusikaltėlį, ir meškerioti, ir medžioti.
- Ar pagrįstos legendos apie pasakišką Tolimųjų Rytų medžioklę ir žūklę?
- Kas tiesa, tai tiesa. Pavyzdžiui, tokiu metų laiku, kaip dabar, užsimanai žuvies. Paeini 50 metrų užšalusiu Beringo sąsiaurio ledu ir pragręži eketę. Į ją meti sunkų svarelį, virš kurio pririšti kabliukai, ir iškart trauki. Viskas. Neršti atplaukusių žuvų, rusiškai vadinamų "saika", nė kiek neperdedant, būna lyg statinėje, kartais net šonais trinasi. Masalo nereikia, nes kabliukai "saiką" užkabina už šonų ar pilvų. Kiekvienu iškėlimu - po kelias. Su meškere ar spiningu ten meškerioja tik sporto mėgėjai. Uogos sirpsta visur - nesurinktum norėdamas. Čia pat ir tūkstančiai grybų, visi gražūs, nesukirmiję, tik kažkodėl be kvapo ir skonio. Apie medžioklę iš viso sunku be emocijų papasakoti. Kadangi šviežios mėsos Čiukotkoje gauti buvo sunku, su draugais pabandžiau pamedžioti. Paragavęs žvėrienos į pirktinę mėsą nė nebežiūrėjau.
Medžioklėse su draugais pravaikštinėdavome po kelias dienas. Būdavo, nesutinki nė vieno žmogaus, nepamatai nė vieno medžio, o žvėrių - pilna. Ten ir kiškiai didesni - atšiauriomis sąlygomis išgyvena tik stipriausieji. Laukinių Šiaurės elnių bandos žmogų prisileidžia per keliolika metrų. Tik nušauti briedį, o ypač mešką, reikėdavo iš anksto pasirūpinti leidimą. Tačiau aš nė vienos meškos taip ir nesumedžiojau. Būdavo gaila. Penkis šešis kartus lokius mačiau, tačiau nekilo ranka - kur paskui dėsi? Negi šausi vien dėl to, kad galėtum pasigirti sunaikinęs tokį taurų žvėrį? Kartą važiuodamas UAZ-u į Magadaną stabtelėjau "gamtiniais reikalais". Priėjęs prie krūmų žiūriu - už kelių metrų meška sėdi ir į mane spokso. Atbulas atsitraukiau į automobilį, tačiau nenuvažiavau, o dar ilgai stebėjau šį nuostabų žvėrį. Įsiminė Banginio šventė 1985 metais. Tuomet sąjungoje buvo vienintelis banginių medžioklės laivas "Zviozdnyj". Vandenyne nušautą banginį laivas atitempė prie kranto. Į sausumą mėsą išvilko traktorius. Čia banginį apipuolė minia žmonių. Čiukčiai banginieną pjaustė ir valgė žalią. Net banginio kaulus jie panaudoja - iš jų renčia... džiovyklas drabužiams. Tai suprantama, nes medžiai Čiukotkoje neauga. Šventei pasibaigus banginio likučiai buvo nutempti į fermą ir sušerti sidabrinėms lapėms.
- Ar skani banginiena?
- Jos nenoriu ragauti net virtos. Kartą iš valties nušoviau ruonį. Žmona dirbo, o man buvo laisvadienis, tad nutariau savo moterį nustebinti egzotišku patiekalu. Čiukčių paklausiau, kuri ruonio mėsa skaniausia. Jie paaiškino, kad jiems visas ruonis ar vėplys labai gardus, o man, europiečiui, geriausiai išsivirti mėsytės nuo šonkaulių. Po pusvalandžio verdama mėsa ėmė taip dvokti, jog vos neapsivėmiau. Skubiai viralą išpyliau laukan, tačiau visi naudoti įrankiai bei indai šlykščiai dvokė, kiek juos beploviau milteliais ir muilu. Neapsikentęs visus puodus irgi išmečiau.
Esu matęs, kaip per pietus darbininkai čiukčiai išsitraukdavo jūrų vėplio lašinių, rusai ar ukrainiečiai - kiaulės. Abi šios grupės susėsdavo užkąsti kuo toliau viena kitos - europiečiams vėplio mėsa nepakeliamai dvokia. Retas europietis priprasdavo prie čiukčių maisto, nebent iš bado. Kartą priėjau prie vietinio tarybinio ūkio direktoriaus ukrainiečio, bedarinėjančio nušautą jūrų vėplį. Jis iš vėplio skrandžio pirštais išlupa kažkokius baltus kamuoliukus ir dedasi burnon čepsėdamas iš malonumo. Paaiškino, jog tai gryni baltymai, tikras skanėstas, ir atkišo paragauti. Moviau neatsisukdamas nuo tokių delikatesų. Gurmanams galiu pasiūlyti nacionalinio čiukčių patiekalo - "kapalchen" - receptą. Reikia nusišauti vėplį ir užkasti žemėje. Kai mėsa apipūva, išrūgsta, pasmirsta ir pajuoduoja - atsikasi, plėšai ir žalią valgai. Čiukčiai giria, o aš taip ir neparagavau. Kaip ir kito čiukčių delikateso - žalių džiovintų vėplio žarnų.
- Ar tiesa, kad čiukčis svečiui skolina savo žmoną, kad sušildytų?
- Man neguldė, tačiau esu apie tai girdėjęs. Visi tiki, jog svečiui užsukus į nuošalią jarangą čiukčis jam paguldo savo žmoną. Tiesa, kaimynas čiukčis žmonos negaus, ji pasiūloma tik atvykėliui iš toli. Čiukčių likę labai mažai. Vengdami kraujomaišos jie nuo carizmo laikų taip "atšviežina" giminės kraują. Kalbama, kad tokią praktiką skatina jų šamanai.
- Kodėl, nežiūrint visos šios romantikos, nelikote Čiukotkoje visiems laikams?
- Po poros metų, 1986-aisiais, mane pervedė įdirbti į Magadaną, o vėliau į Jagodnojės kaimą netoli Kolymos. Ten dirbome operatyvinį darbą - aptarnavome aukso kasyklas.
- Ar auksą smarkiai vogdavo?
- Vogdavo, kaip nevogs. Pagauti vagis pačiose aukso kasyklose buvo beveik neįmanoma - yra kur pagrobtą gerą paslėpti. Vagys dažniausiai įkliūdavo "nešvarų" auksą realizuodami. Jį supirkdavo ingušų mafija. Ji metalą kaupdavo, o vėliau pasamdydavo kokį kvailelį ir patikėdavo jam išgabenti į Europinę sąjungos pusę. Įkliuvę kurjeriai kartais aukso turėdavo kilogramais. Taip pat gaudydavome žmones, kurie eidavo į taigą patys išsiplauti aukso. Tuometiniai įstatymai to neleisdavo, už aukso plovimą sodindavo, tačiau vienas kitas vis tiek susigundydavo. Būdavo, kad patyręs žmogus išplaudavo iki 10 gramų aukso per dieną.
Kai Lietuvoje kilo nacionalinis atgimimas, nutariau grįžti. Jau turėjau papulkininkio laipsnį, tarnyboje sekėsi, mane įkalbinėjo likti. Gerai, kad nepaklausiau, nes Rusiją prislėgė neregėta infliacija. Vos spėjau "po blatu" banke atsiimti santaupas (daiktus konteineriu į Lietuvą buvau išsiuntęs jau anksčiau). Pavėlavusiesiems išvykti žiauriai nepasisekė. Rubliai nuvertėjo, o kainos labai pakilo. Pažįstu milicijos pulkininką, kurio daugelio metų santaupos taip nuvertėjo, kad vos užteko užmokėti už konteinerį, kuriuo išsiuntė savo daiktus. Pernai buvau nuvykęs į tą kraštą pasižvalgyti po senas vietas. Sutikau vos šešis senus pažįstamus - kas tik galėjo, visi iš ten išvažiavo. Anksčiau Tolimųjų Rytų šiaurėje gyveno užsidirbti norėję romantikai. Dabar ten gyvena romantikai per prievartą.
- Ačiū už įdomų pasakojimą.
Kalbėjosi S. Stasaitis
Autoriaus nuotr.
G. Kolesnikovas gailisi tik dėl vieno - kad Čiukotkoje per mažai fotografavo ir rinko suvenyrų.
(Kolesnik1.jpg);
Kaulas viršuje - jūrų vėplio patino iltis, apačioje - pusmetrinis kaulas iš jo... lytinio organo. Gal dėl to Čiukotkoje vėplių daugiau nei čiukčių...
(kolesnik2.jpg)
Į medžioklę su milicijos šarvuočiu, ant kurio stogo - švyturėlis.
(kolesnik3.jpg)
