Istorija, kurią papasakojo Aldona, prasideda beveik tradiciškai: ištekėjo, susilaukė dvynių dukrelių. Tačiau greitai paaiškėjo, kad išrinktasis - mergišius ir stiklelio mėgėjas. O dar būrėja išpranašavo, kad meilės jos gyvenime nebus. Tačiau likimas moteriai pateikė labai keistą staigmeną…
Vyras su dviem vaikučiais
„Su pirmuoju vyru ištvėriau penkerius metus. Išsiskyriau ir iš Vilniaus parvažiavau gyventi pas tėvus - jie nedideliame provincijos miestelyje turėjo nuosavą namą. Vienai įstaigai kaip tik reikėjo juristės, todėl nesunkiai gavau darbą. Tada man buvo 29 metai, dukroms - 5-eri.
Vieną dieną pas kirpėją, šaunią moterį, su kuria gana greitai susidraugavau, sutikau nepažįstamą vyrą. Tai buvo jos brolis Vilius, metais už mane vyresnis, kaip ir aš, iš sostinės su dviem vaikais - 5-erių ir 3-ejų metukų berniukais - pabėgęs nuo geriančios žmonos. Išsilavinęs, aukštas, gražus, abstinentas - visiška manojo „eks“ priešingybė.
Labai greit pajutom abipusę simpatiją ir po penkių mėnesių draugystės susituokėm, nes tais laikais gyventi susidėjus buvo nepriimta.
Pas mane Vilius su vaikučiais atsikraustė kaip stovi - tik su įrankių lagaminėliu ir keliomis knygomis apie techniką. Net normalių drabužių neturėjo. Bet dėl to nesukau galvos - juk viskas užgyvenama. Buvau juo susižavėjusi ir nė į galvą nešovė, kad kažkas gali būti blogai…“
Ideali pora
„Vilius buvo labai darbštus. Ant mano tėvų garažo savo rankomis surentė dailų svirną, darže pastatė šiltnamį. Laiku pareidavo iš darbo, iš darželio parvesdavo visus keturis vaikus. Įsigijom mašiną, berniukams ir jam pripirkau naujų drabužių. Kai bendradarbės pagirdavo išvaizdą, išdidžiai atsakydavo: „Taip gali atrodyti tik mano žmonos vyras!“
Maniškėms dukroms jis buvo griežtokas, nors sutardavo neblogai. O jo berniukai, geri, jautrūs vaikai, mane iškart ėmė vadinti mamyte.
Laisvalaikiu su Viliumi skaitydavom knygas, jas aptarinėdavom. Važiuodavom į gamtą, nueidavom į restoraną pašokti. Tikom ir dvasiškai, ir kūniška meilė buvo. Bet…“
Nematoma mėnulio pusė
„Viskas klostydavosi gerai su viena sąlyga - jei Viliaus seksualinis poreikis būdavo patenkintas. Tada galėdavau virves iš jo vyti - darydavau, ką noriu, ir viskas tiko. Tačiau greitai pamačiau, kad mano vyro apetitas lovoje tiesiog beribis, o poreikiai kur kas didesni nei aš, normali moteris, galiu duoti! Ir jei užgaidos būdavo nepatenkintos, tapdavo negailestingas. „Negavęs“ reikalaudavo išskirtinio dėmesio. Nevalgydavo, jei nepaduotas šaukštas, nors reikėjo tik ištiesti ranką iki stalčiaus. Būdavo, sėdi pasipūtęs. Klausiu: „Kas atsitiko?“ - „Nejau nematai?“
Tuoj po vestuvių išsitariau, kad gėdinčiausi skirtis antrą kartą. Vilius tai įsidėmėjo ir pradėjo mane valdyti. Grįžęs iš darbo ne apkabindavo ir pabučiuodavo, o pareikšdavo: „Nusirengi - ir greitai į antrą aukštą!“
Žinojau, ko turiu eiti į tą antrą aukštą, bet juk keturi vaikai namie ir tėvai. Ką jie pamanys? Dar ims ir ateis į mūsų miegamąjį.
Nepaklusdavau. Tada prasidėdavo protesto akcijos - tris paras Vilius nevalgo, nesiprausia, su niekuo nesikalba. Namiškiai apie mūsų konflikto priežastis nieko nežinojo. Net mamai neprasitariau - gėdijausi sakyti. Ji klausia, kas yra - tyliu, vaikai klausinėja - vėl tyliu.
Savo algą vyras atiduodavo, bet ėmė mane kontroliuoti. Prisakė rašyti į sąsiuvinį pajamas ir išlaidas, tikrindavo, kur leidžiu pinigus. Be jo sutikimo negalėdavau net pigių karolių nusipirkti. Arba sulūžo klozetas, o jis rėžia: „Kieno namas, tas tegul ir taiso!“
Dėl šventos ramybės dariau, ką liepė, nes nenorėjau pyktis. Bet pačią apėmė depresija. Dieve mano, svarsčiau, skirčiausi, bet ką žmonės pasakys? Jis negeria, nerūko, laiku pareina. Vaikus myli, į tėvų susirinkimus vaikšto, gatvėje abu kartu… Tiesiog ideali šeima!
Galų gale visai palūžau. Pažįstamos gydytojos prašydavau, kad kelioms dienoms paguldytų į ligoninės nervų skyrių. Arba, savo mamai numetusi visus keturis vaikus, kuriuos ji, beje, labai mylėjo, pabėgdavau į sanatoriją. Vilius ir nuveždavo, ir parveždavo, ir lankydavo, ir atsiprašydavo, ir rašė gražius laiškus. Bet vos grįždavau, viskas kartodavosi iš naujo“.
Persekiotojas
„Po 7-erių metų pasakiau vyrui, kad skiriuosi. Jis nepatikėjo, atrėžė: „Su tavim gyvensiu iki grabo lentos. Niekur iš šitų namų kojos nekelsiu“ (nors tame pačiame mieste jo mama turėjo nuosavą namą).
Į teismą Vilius neatėjo, gėdijosi. Juk pagrindinė skyrybų priežastis buvo sekso klausimai. Kol vyko posėdis, stovėjo kieme po medžiu ir laukė, kada išeisiu. Sužinojęs, kad išskyrė, baisiai įtūžo: „Užmušiu tave ir tavo vaikus!“ Išsigandau, su mergaitėmis savaitei net išbėgom pas draugus į Kauną. Bet jis mane ir ten surado. Vėl bėgom. Atlėkė ieškoti į darbą. Bendradarbės paskambino ir įspėjo: „Taviškis kabinete sėdi agresyviai nusiteikęs, laukia. Gal tu geriau čia kol kas neik…“
Paliaubos
„Vilius atsitokėjo po kokių dviejų savaičių. Manęs nuoširdžiai atsiprašė. Tada atidaviau jam visą antrąjį aukštą (teismo sprendimu turėjo teisę likti pas mus gyventi), o pati su mergaitėmis išsikrausčiau į priestatą. Vaikai bendravo kaip bendravę, pamažu aistros nurimo ir mes galų gale susitaikėm.
Vilius pasikeitė - manęs nebežemino, neprievartavo. Nori - gerai, nenori - nereikia. Bet iš darbo grįždavo nebe šeštą, o devintą, dešimtą, paskui ir dvyliktą nakties. Tačiau kad ir kada parvažiuotų, prieina, prie visų apkabina, pabučiuoja: „Kaip sekasi?“ Įtariau, kad susirado kitą“.
Graži moteris
„Būčiau šitaip gyvenusi ir toliau, jei ne toji moteris, kaip paaiškėjo, mūsų šeimos draugės sesuo Genutė. Už mane ketveriais metais jaunesnė, labai graži, puikios figūros, dirbo konditerijos cecho brigadininke (tais laikais konditerijos cecho brigadininkai buvo vieni turtingiausių), turėjo 3 kambarių butą. Pasirodo, dėl Viliaus ji net metė savo vyrą - simpatišką, gerą žmogų, bet bemokslį - jis kolūkyje vežiojo pieną.
Genutė iš sesers žinojo visas mūsų su Vilium nesutarimų priežastis. Ji paskambino man į darbą: „Aldona, tu manęs neieškai, tai aš pati tau skambinu“. „Kodėl turėčiau ieškoti? - nustebau. - Juk žinai, mes išsiskyrę, Vilius laisvas. Linkiu judviem laimės, nieko nekaltinu, būsiu dėkinga, jei jį kuo greičiau pasiimsi“. O pati sau galvoju: „Ačiū Dievui, dabar jis jau tikrai išeis iš namų“. Nes nors sutarėm gerai, vėl naktimis ėmė brautis pas mane į kambarį, kuriame miegodavau užsirakinusi.
Kova dėl vyro
Pastebėjau, kad ir Viliui reikia Genutės. Bet išsikraustyti jis neskubėjo. O ta moteris, suvokusi, kad gražiuoju jo nepasiims, ėmė šantažuoti mane - spausdintom raidėm mano viršininkui rašydavo anoniminius skundus, kad aš - esą spekuliantė. Ir mano mamai skambino: „Aš nėščia!“ Mama nesutriko: „Tai kreipkis į ginekologą, kuo mes čia dėti?“
Genutė nepaliko mūsų ramybėje ir aš neapsikentusi sugalvojau planą, kaip Vilių „iškrapštyti“. Mudu turėjom automobilį, pirktą mamos vardu. Pareiškiau: „Pastatyk mašiną į garažą, nebegausi. Arba mama tau perrašys su sąlyga, kad išsikraustysi“. - „Mašina mūsų bendra!“ Nieko panašaus, sakau, kieno dokumentai, to ir automobilis. Iš tikrųjų tai buvom sutarę, kad po skyrybų mašina atiteks jam, bet ką turėjau daryti? Vilius nepatikėjęs nulėkė pas Genutę pasitarti. Ta pasiklausinėjo pažįstamų juristų, kurie patvirtino, kad aš nemeluoju.
Vilius nusileido. Gavęs mašinos dokumentus, pasiėmė vaikus ir išsikraustė pas savo tėvus“.
Tęsinį skaitykite žurnale „Antra pusė“.
