Remigijus RAINYS
Mažeikių rajono policijos komisariato Kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriaus jaunesnioji inspektorė Sigita Rozgaitė (27 m.) net penkiolika mėnesių dirbo Jungtinių Tautų misijoje buvusioje Jugoslavijoje - Kosovo provincijos sostinėje Prištinoje. Baigusi tris kursus ir tapusi bakalaure, mergina metus dirbo Mažeikių policijos komisariate su nepilnamečiais teisėtvarkos pažeidėjais, po to mokslus tęsė neakivaizdinėje magistratūroje. 1997 metais, tapusi magistre, Sigita sužinojo, kad renkami savanoriai dalyvauti taikos palaikymo misijose, parašė prašymą ir buvo įtraukta į rezervą. Dar po metų S. Rozgaitė pateko į dviejų savaičių paruošiamuosius kursus Jungtinių Tautų misijos mokymo centre Švedijoje. Čia buvo supažindinta su taikos palaikymo misijų darbuotojų pareigomis ir bendrąja jų atlikimo tvarka.
Egzaminus išlaikė ne visi
Ilgokai išbuvusi rezerve, pagaliau Sigita gavo pranešimą iš Vidaus reikalų ministerijos ir bene du mėnesius sukosi įvairiausių dokumentų tvarkymo karuselėje. Po medicininės komisijos teko užpildyti daugybę įvairiausių anketų, surinkti ne mažiau įvairiausių pažymų bei dokumentų. Pagaliau dešimties Lietuvos policijos pareigūnų grupė, kurioje, be Sigitos, buvo dar viena mergina, vilnietė Vilma Židonytė iš Kelių policijos valdybos, išvyko į Kosovo sostinę Prištiną. Čia lietuvaičiams teko laikyti anglų kalbos, šaudymo bei vairavimo egzaminus. Vienas iš dešimtuko neišlaikė anglų kalbos testo ir turėjo grįžti namo, o kiti devyni įsijungė į tarptautinių teisėsaugininkų gretas.
Prištinoje sulaikytieji gyvena geriau nei Lietuvoje
Pirmuosius penkis mėnesius Sigita dirbo Prištinos sulaikymo centre. Mūsuose tai atitinka tardymo izoliatorių. Su sulaikytaisiais bendrauti tekdavo per vertėjus, kadangi vietiniai albanai geriausiu atveju šiek tiek graibosi vokiškai. Skirtingai nei mūsų areštinėse, Prištinos sulaikymo centre suimtieji su giminėmis gali bendrauti kasdien, išskyrus šeštadienius ir sekmadienius. Trimis pamainomis po aštuonis žmones dirbę misijos nariai turėjo tikrinti, kad giminių perduodamuose rūbuose nebūtų paslėpta cigarečių. Kosovo areštantams rūkyti leidžiama tik vieną, geriausiu atveju du kartus per dieną, per valandos pasivaikščiojimus vidiniame kieme. Po remonto visiškai atnaujintose kamerose rūkyti draudžiama. Neleidžiama perduoti ir jokių maisto produktų, tačiau iš kariškių valgyklų sulaikytiesiems tiekiamas maistas pakankamai kaloringas ir sotus.
Pirmąjį pusmetį vargino nesutvarkyta buitis
Darbo pradžioje Sigita su Vilma ir dar trim policininkais iš Lietuvos nuomojosi butą, kurį prižiūrėjo iš provincijos pabėgusios serbės kaimynai albanai. Nuolat trūko vandens ir elektros. Vandens atsargas tekdavo kaupti visuose įmanomuose induose, o elektros lemputes vakarais pakeisdavo žvakės. Prištinoje butuose įrengtos elektrinės viryklės ir elektrinis šildymas, tad pirmąją žiemą lietuvaičiai vakarodavo įlindę į miegamuosius maišus, o maistą gaminosi ant portatyvinės dujinės plytelės. Sigita teigė labiausiai mėgstanti žuvį, tačiau Kosove turėjo tenkintis kiaušiniais, makaronais ir daržovių patiekalais. Visus šiuos produktus pareigūnai pirkdavo turguje. S. Rozgaitė su kolegomis dažniausiai pietaudavo vietiniame restorane. Kaip sakė Sigita, pradžioje ji vengdavo viešumoje pasirodyti be uniformos, tačiau ilgainiui įsitikino, kad vietiniai albanai nėra agresyvūs, tad į gatvę ramiai išeidavo vilkėdama civiliškai. Albanų moterys dar nepamiršusios socialistinės Jugoslavijos laikų, tad gatvėje tik nedaugelis slepia veidus po čadromis, tačiau po darbo skuba namo ir rūpinasi itin gausiomis savo šeimomis. Musulmonų tikyba draudžia valgyti kiaulieną, tad pareigūnai iš Lietuvos laisvadieniais vykdavo į kalnuose išsimėčiusius serbų kaimelius, vietinėse užkandinėse valgydavo mėsos patiekalus užgerdami rakija arba alumi. Vietiniai gyventojai daro daug vyno, tačiau jis Sigitai pasirodė neskanus.
Informacijos stygių keitė bendravimas su kolegomis
Kol trūko elektros, pareigūnai negalėjo žiūrėti televizijos programų ir, kas svarbiausia, naudotis internetiniu ryšiu, kad susisiektų su namiškiais. Ilgainiui ši problema buvo išspręsta ir Sigita naktimis siųsdavo žinutes namiškiams į Mažeikius. Po darbo įvairių tautybių policininkai rengdavo vakarėlius. Sigita dažniausiai bendraudavo su švedais, vokiečiais, kanadiečiais, italais, rumunais, su kuriais susikalbėdavo angliškai, ir tik su rusais bendraudavo rusiškai. Švento Patriko dieną vakarėlį su dainomis ir šokiais surengė airiai, o Policijos dieną lietuvaičiai pažymėjo išvyka į kalnus. Beveik jokiomis pramogomis nepasižyminčioje Prištinoje tokios šventės tik iš dalies nuslopindavo namų nostalgiją, tad Sigita kruopščiai "taupė" papildomas išeigines dienas, kad nors trumpam galėtų parvykti namo.
Misijos nariams po trisdešimties parų tarnybos suteikiamos šešių dienų atostogos. Kelionė į Lietuvą automobiliu užtrukdavo apie trisdešimt šešias valandas, dar tiek pat laiko reikėdavo sugrįžti, tad labai praversdavo papildomi pusantros paros laisvadieniai, kuriuos buvo galima kaupti ir prisidurti prie eilinių atostogų. Taip taupydama per penkiolika tarnybos mėnesių Sigita sugebėjo net tris kartus aplankyti saviškius. Keliones tekdavo apmokėti iš savo kišenės, tačiau misijos skiriamų dienpinigių pakakdavo. Apsilankius namuose grįžti nelabai norėdavosi, tačiau kai po metų, pasibaigus kontraktui, lietuvaičiams buvo pasiūlyta likti dar trims mėnesiams, S. Rozgaitė nedvejodama sutiko.
Dažniausiai vagiami automobiliai
Po penkių mėnesių darbo sulaikymo centre S. Rozgaitė buvo perkelta į Regioninį sunkių nusikaltimų tyrimo skyrių. Čia nereikėjo dirbti pamainomis, tačiau tardyti beveik niekada neprisipažįstančius albanų nusikaltėlius nebuvo lengva. Kosove populiariausi nusikaltimai - automobilių vagystės, žmonių grobimai, svetimų butų užėmimai. Albanai buvo užėmę ir vieno Jungtinių Tautų policininko nuomojamą butą, į duris įdėję naują užraktą. Sigita tyrė neteisėto šaunamųjų ginklų laikymo, vagysčių bylas. Ypač sunku buvo narplioti automobilių vagystes, nes tuo metu Prištinoje buvo daug automobilių su įvairiausiais valstybiniais numeriais, tad išsiaiškinti, ar jie teisėtai registruoti, ar vogti, buvo sunku. Darbą sunkino tai, jog su įtariamaisiais reikėjo bendrauti per vertėjus. Beje, vertėjai tapo lygiateisiais daugianacionalinio kolektyvo nariais ir tik albanės moterys niekuomet nepasilikdavo draugystės vakarėliuose. Paskutinį kadencijos trečdalį Sigita dirbo Regioniniame vietinių policininkų koordinavimo skyriuje. Prištinos regione veikia vienuolika policijos stočių, kuriose tarnauja apie 800 policininkų. S. Rozgaitės pareigos buvo policininkų paskirstymas į stotis, perkėlimai, siuntimai mokytis į policijos mokyklą ir ją baigusių pareigūnų įdarbinimas.
Mažeikietė užsienyje kraičio nesusikrovė
Kosove Sigitai buvo mokami dienpinigiai, kurių užtekdavo tik buto nuomai ir maistui bei jau minėtoms kelionėms į Lietuvą. Už pirmąjį tarnybos pusmetį S. Rozgaitė, kaip ir kiti jos kolegos, buvo apdovanota Jungtinių Tautų misijos medaliu, o po metų turėjo gauti specialų ženklelį ant juostelės, tačiau būnant Prištinoje ženkliukų nesuspėjo pagaminti ir jie į Lietuvą iki šiol neatsiųsti. Lietuvoje Sigitai buvo išmokėtas pareiginis atlyginimas už penkiolika mėnesių, tačiau tai nėra įspūdinga suma. Dalį pinigų iki šiol su tėvais gyvenanti mergina išleido buto remontui, o ką pirks už likusius, dar nenusprendė. Kraičio užsienyje nesusikrovusi Sigita tikina, kad įsigijo daug vertingesnį turtą - daugybę draugų įvairiose pasaulio šalyse. Nors mergina teigia, kad tarp jų nėra to, kuriam atiduotų savo širdį ir ranką, tačiau žinutes elektroniniu paštu iš Rumunijos ar Kanados gauna dažnai. Iki sausio pradžios atostogavusi Sigita Rozgaitė vėl grįžta į darbą Mažeikių policijos komisariato Kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriuje ir pasiryžusi, jei prireiks, vėl vykti į Jungtinių Tautų misiją kuriame nors karštame Žemės rutulio taške. Kad tam pasirengusi, tam lietuvaitė jau įrodė.
