Gruodžio 2-3 dieną Kirtimuose esančioje romų gyvenvietėje Vilniaus savivaldybės atsiųsti darbininkai, saugomi policininkų, nušlavė šešis pastatus. Savivaldybė nusprendė griauti namus teigdama, kad jie nelegalūs, ir sakydama, kad taip ji kovoja su narkotikų prekyba.
Dalis miesto visuomenės jau stebėjosi tuo, kaip savivaldybė ėmėsi diegti tvarką romų tabore rugsėjo ir spalio mėnesį. Pastatytas policijos postas ir įrengtos stebėjimo kameros sukėlė sumaištį tabore, galbūt iš dalies išstūmė prekybą narkotikais į kitas miesto vietas, tačiau tai, kaip miesto valdžia rengiasi spręsti gyvenvietės pertvarkymo ir jos gyventojų socialinės integracijos klausimą, taip ir liko nežinoma. Anuomet daugelis staigų savivaldybės sujudimą siejo su mero pastangomis pasirodyti kovotoju už tvarką prieš rinkimus, tačiau pastarųjų dienų griovimai verčia rimčiau paklausti, ar savivaldybė turi kokį nors apsvarstytą veikimo planą ir kaip suvokia savo veiksmus.
Dauguma tabore esančių pastatų čia stovi jau kelis dešimtmečius, tačiau visi jie registruoti vienu adresu. Galimybių įsiteisinti būstą taboro gyventojai neturi visų pirma dėl neišspręsto žemės nuosavybės klausimo - žemė, ant kurios jie susirentė savo būstus, jiems nepriklauso. Praėjusiais metais Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas iškėlė klausimą dėl galimybės romams įteisinti savo būsto nuosavybę, ir maždaug metus buvo laukiama, ar neatsiras ankstesni taboro žemės savininkai. Tačiau šių metų vasarą savivaldybė atmetė tokį variantą ir, matyt, ėmė ruoštis griežtoms priemonėms.
Kaip praėjusią savaitę pranešė savivaldybės atstovas, maždaug per savaitę planuota nugriauti apie dešimt pastatų. Vėliau esą bus griaunami ir kiti, nes legaliai pastatų namų taboro teritorijoje apskritai nėra. Ar tai reiškia, kad savivaldybė nušluos visą daugiau nei septyniasdešimt namų turintį kaimą?
Vargu: Parubankoje pastatytas Romų visuomenės centras ir šalia jo įrengtos prausyklos ir skalbyklos liudija, kad tokių planų iki šiol niekas neturėjo. Visuomenės centro statybą rėmė Vyriausybė, jame vyksta kursai, organizuojamos parengiamosios priešmokyklinės klasės romų vaikams. Vykdant Vyriausybės programą, buvo siekiama sukurti prielaidas romų integracijai. Galimas dalykas, kad savivaldybė veikia neatsižvelgdama į bendrą valstybės politiką ir remiasi savo nuomone apie romus, tačiau iki šiol pademonstruoti destruktyvūs veiksmai rodo, kad ši nuomonė mažų mažiausiai įtartina.
Ką griauti, ką įteisinti?
Buvo pabrėžiama, kad griaunami tik negyvenami statiniai ir žmonės nebus išmetami į gatvę. Tačiau tokie fariziejiški paaiškinimai atrodo pakankami tik nemačiusiems, kas vyko. Galima pripažinti, kad dauguma nugriautų pastatų nebuvo gyvenami, - t.y. tuo metu, kai darbininkai paleido į darbą laužtuvus ir pjūklus, žmonių juose nebuvo. “Pažiūrėkite patys, ten net nėra grindų”, - sakė savivaldybės atstovas susirinkusiems žurnalistams. Iš tiesų tai buvo nebaigti statyti nameliai, kurių naujakuriai tiesiog nespėjo užbaigti - ir kas gi juose gyvens gruodžio mėnesį, jei dar nepastatyta krosnis? Taip pat buvo sakoma, kad visų pirma bus griaunamos naujai pradėtos savavališkos statybos. Ironiška, kad pirmoji nugriauta trobelė buvo senos moteriškės namelis, pastatytas kaimo viduryje prieš tai sudegusios lūšnos vietoje. Be to, tai buvo trobelė, suręsta ne iš narkotikų gauto pelno, o iš lentų, kurias kaip paramą senyvo amžiaus romams skyrė Tarptautinė migracijos organizacija.
Kyla ir bendresnių klausimų dėl to, ar išties savivaldybės veiksmai buvo visiškai teisėti ir adekvatūs. Kas ir kaip nustato, ar pastatas gyvenamas, ar ne? Ar pakanka mero ir komisaro pasitarimo? Ar užtenka, kad policininkas užbėgo patikrinti, prieš darbininkams imantis laužtuvo? Vieno iš pastatų neišgelbėjo ir tai, kad į jį subėgo moterys su vaikais bei vienas akciją stebėjusių ne čigonų - policija visus išgrūdo lauk. Savivaldybės “Sostinėje” (2004 m. lapkričio 20 d.) paskelbtas įspėjimas bei tabore iškabinti skelbimėliai nenurodė konkrečių terminų, per kuriuos statinių savininkai gali susitvarkyti. Daugelis gyventojų priekaištavo dėl to, kad savivaldybė nusavino ir išvežė medžiagas, iš kurių buvo suręsti statiniai. Akcijos metu policininkai minėjo, kad tikrieji pastatų savininkai neprisipažįsta, nes žino, kad jiems bus paskirtos baudos. Tad ar pateisinamas savivaldybės sprendimas išvežti medžiagas tokiomis aplinkybėmis? Ar iš tiesų atvykę darbininkai turėjo visus įgaliojimus konfiskuoti medieną?
Nemaloniai nuteikia ir pamąstymas, ar pasirinktos drastiškos priemonės adekvačios statinių tabore keliamam pavojui, ir tai, ar savivaldybė su tokiu pat ryžtu reguliuoja statybas kitose miesto vietose. Ar kam nors teko girdėti, kad būtų nukentėję daugiaaukščių statybos arba nugriauti leistiną aukštingumą viršiję pastatai? - ne, dažnai einama derybų ir įteisinimo keliu. Ar nebuvo tiesiog įteisinta ir garsioji Paulausko tvora?
Policinė miesto valdžios logika
Kol darbininkai ardė statinius, policininkai besibūriuojantiems kaimelio gyventojams sakė: “Jūs patys iššaukėte ugnį į save. Nustokit prekiauti narkotikais”. Kai šie papriekaištavo, kad ne visi prekiauja, o būtent policija turėtų užsiimti nusikalstančiais, vienas policininkų atšovė: “Jūsų kaimas, jūs ir susitvarkykite, mes paskui kiekvieną nelakstysime”. Problema ta, kad tokia kolektyvinės atsakomybės logika remiasi ne tik vienas kitas policininkas, dalis visuomenės, bet ir miesto valdžia. Grupinės atsakomybės reikalavimas - klasikinė situacija, kurioje tarpsta neapykantos sindromas. Miesto bendruomenei vadovaujantiems žmonėms nesusivokti tokioje situacijoje - neleistina. Kad būtų paprasčiau, pamėginkime įsivaizduoti, kad kas nors imtųsi bausti visą kaimą už tai, kad kai kurie gyventojai varo pilstuką…
Vis dėlto net narkotikų prekybą akcentuojančiai miesto valdžiai turėtų būti suvokiama, kad tai ne vienintelė problema. Tokiomis sąlygomis, kokios šiandien yra tabore, jos neįmanoma išspręsti nesprendžiant čia gyvenančių žmonių problemų. Aplinka, kurioje paplitęs skurdas, vyrauja neišsilavinę, neturintys darbo žmonės, yra labai palanki terpė nusikalstamai veiklai. Pragyvenimo šaltinio neturintis žmogus, ypač jei buvo kelis sykius nepriimtas į darbą, yra linkęs griebtis jam siūlomo nelegalios veiklos šiaudo. Juo naudingiau nusikalstamoje veikloje panaudoti žmones, kurių visuomenė nemėgsta, kuriuos lengva įbauginti ir kuriems paprasta daryti spaudimą: juk kas imsis ginti čigoną?..
Galima suprasti, jei tokie svarstymai nebūdingi jėgos struktūroms. Tačiau neatleistina, jei šių klausimų nekelia miesto raidos strategai. Savivaldybė, griaudama būstus ir nepateikdama jokios realios alternatyvos taboro gyventojams, tik stumia šiuos žmones į dar beviltiškesnę situaciją. Kas gali ramiai planuoti savo ateitį, mokytis ar ieškotis darbo, nežinodamas, ar jau rytoj nenugriaus jo namo? Miesto valdžia pademonstravo, kad ji nesiruošia ginti ar padėti romams. Deklaruodama, kad kovoja su narkotikų prekybos židiniu, iš tiesų pati stumia juos į nusikalstamo pasaulio glėbį.
Kita vertus, rudenį savivaldybė siūlė taboro gyventojams imtis viešųjų darbų. Tai, kad neatsirado norinčių, sukėlė kai kurių sentimentaliai čigonus užjautusių vilniečių nusivylimą ir tarsi suteikė moralinę teisę savivaldybei toliau demonstruoti, kad “jie patys nenori dirbti”. Bet akivaizdu, kad elementarus darbo pasiūlymas geto sąlygomis taip paprastai neveikia, - tokių siūlymų būta, pavyzdžiui, Tautinių mažumų departamentui vykdant Romų integracijos programą. Tai žinant, buvo įmanoma parengti specifinius įdarbinimo scenarijus - tačiau tiesa, kad policijos pajėgų tam nepakanka. O gal meras nieko nėra girdėjęs apie įvairių šalių miestuose vykstančias regeneracijos ir socialinės integracijos programas? Jei ne - blogai tokiam merui, bet dar blogiau - miestui.
Paprastai tariant, savivaldybė pradėjo ne nuo to galo. Skirdama pagrindinį vaidmenį pertvarkant romų gyvenvietę policijai, miesto valdžia sukūrė ne bendradarbiavimo, o priešiškumo atmosferą. Skandalus sukėlusios akcijos parodė, kad miesto valdžia nemoka tartis ir dirbti su žmonėmis. Kovos retorika įtvirtina suvokimą, kad kažkas bus pralaiminčioji pusė. Gilinama konfrontacija romų kaimelio gyventojus privertė konsoliduotis ir tik atitraukė dėmesį nuo narkotikų verslo magnatų bei galimos korupcijos. Išties darbas su žmonėmis reikalauja šiek tiek kitokių veiklos metodų negu tie, kurie būdingi statybų verslo organizavimui. Pašaipiai vadinamas “Zuoko karas su čigonais” niekam nereikalingas: miestui nereikia fronto linijų. Gera miesto valdžia prieš užsimodama policininko lazda turi mokėti ištiesti pagalbos ranką tiems, kurie atsidūrė visuomenės užribyje, ir tiems, kurie irgi yra nusikalstamo narkotikų verslo aukos.
Ir vis dėlto pagrindinė dabartinės savivaldybės administracijos klaida - tai, kad spręsti romų gyvenvietės problemą ji ėmė taip, kaip įpratusi: ne demokratiškai, o vienašališkai. Pati neatradusi tinkamo bendravimo modelio su romais, savivaldybė nesubūrė organizacijų, jau turinčių šiokios tokios darbo tabore patirties ir įgūdžių. Aktyvistai, dirbantys švietimo, socialinės integracijos, pagalbos narkotikų vartotojams srityse, bei visuomenė iš tiesų yra potencialūs savivaldybės partneriai, tačiau tam būtinas dialogas. Tai, kad savivaldybė nesudarė ir viešai nepaskelbė savo veiksmų pertvarkant romų gyvenvietę plano, yra esminė administravimo yda, dėl kurios kyla veiklos koordinavimo bėdos ir visuomenės nepasitenkinimas. Savivaldybei pats metas suvokti, kad ne visiems tas pats, kaip elgiamasi su miesto gyventojais.
