Palūžta ir vaikai...
Neseniai Kaune nusižudė dvylikametis berniukas, prieš kelis mėnesius savo noru iš gyvenimo pasitraukė vilnietė Toma (13 m.), dar kiek anksčiau rastas pasikoręs viename Aukštaitijos kaime gyvenęs devynmetis...
Panašių tragedijų, kuomet sąskaitas su gyvenimu ima suvedinėti dar visai maži, vos į paauglystę spėję įžengti vaikai, pastaruoju metu pasitaiko vis dažniau. Psichologai ir psichiatrai sunerimę: aktyvinama pedagoginių- psichologinių tarnybų darbuotojų veikla, psichologai, socialiniai darbuotojai, medikai, psichiatrai ėmė dažniau organizuoti susitikimus su paaugliais, padidintos rizikos grupės vaikai drauge su tėveliais ir auklėtojais mokosi pažinti ir iš naujo pamilti gyvenimą. Iš tiesų, kas gali būti skaudžiau už žinią apie nusižudžiusį vaiką?..
Apie vaikus kamuojančius dvasinius sutrikimus laikraštyje esame jau ne kartą rašę. Šiurpi statistika verčia vėl ir vėl sugrįžti prie tos pačios temos, tikintis, jog patyrusio psichoterapeuto patarimai galbūt ne vienam paaugliui padės atsiriboti nuo vis dažniau į galvą lendančių minčių apie savižudybę...
Pasak kauniečio psichiatro-psichoterapeuto Ramučio Kazlausko, sudėtinga ir be galo skaudi situacija visuomenėje (kai žudosi net vaikai) susiformavo dėl įvairių priežasčių, iš kurių bene svarbiausia - įvairiausi neuropsichiniai veiksniai (ilgalaikiai stresai). Juos sukelia begalė priežasčių, visų pirma - nesutarimai, dažnos konfliktinės situacijos šeimose, su draugais ar mokykloje. Nors manoma, kad tam tikra emocinė įtampa (ne per didelė ir ne per ilga) žmogaus nervų sistemą veikia teigiamai, kad žmogui reikalingi stiprūs išgyvenimai ir stresai, negalima leisti, kad jie peržengtų pavojingą ribą.
Manyti, jog vaikas nusižudė vien dėl to, jog jam nenupirko mobiliojo telefono ar kokios kitos smulkmenos, pasak gydytojo, yra klaidinga. Į aklavietę esą atveda ne kokia nors viena priežastis, o jų visuma. Slegiamas sunkios problemų naštos vaikas gali apsispręsti savo protestą išreikšti drastiškiausiu būdu - nusižudydamas.
Pažymėtina tai, jog dažniausiai tokios tragedijos įvyksta netikėtai. Vaikas tokiu savo poelgiu neretai esą tik bando atkreipti dėmesį į save ir į savo problemas, savižudybę imituoja, nors iš tikrųjų tokios kulminacijos nesiekia, savo žūties neplanuoja. Neatsargus žingsnis, neapgalvotas poelgis, ir įvyksta neatitaisoma tragedija...
Vaikus, anot psichiatro-psichoterapeuto, labai neigiamai veikia prasti tarpusavio santykiai šeimoje. O ką mato asocialioje šeimoje gyvenantis vaikas? Skurdą, nepriteklius, tėvų rietenas... Jei tėvas ar motina girtauja (dar baisiau - jei geria abu tėvai), šeimoje nuolat tvyro įtampa, vaikai jaučiasi nesaugūs. Kas bus, jei tėtis ir vėl grįš išgėręs, jei vėl ims kabinėtis prie mamytės, jei pradės skriausti vaikus? Mažasis šeimos narys suvokia, kad ne jo jėgoms šias problemas išspręsti, ir dėl to labai išgyvena.
Itin skausmingai, pasak gydytojo Ramučio Kazlausko, vaikų psichiką traumuoja ir tėvų skyrybos. Dažniausia skyrybų priežastis, kurią nurodo skirtis pageidaujantys sutuoktiniai, yra charakterių nesutapimas, o tai reiškia, jog šeimoje vyravo nesantaika, slogi atmosfera, šalti tarpusavio santykiai. Daug kas priklauso ir nuo to, koks besiskiriančių sutuoktinių vaikų amžius, būdo savybės, emocinė patirtis. Tačiau kad ir kaip būtų, tėvų skyrybos kiekvienam vaikui - didžiulis stresas. Kita vertus, kai šeimoje nėra savitarpio supratimo, kai bandoma žūtbūt išsaugoti santuoką, tokia atmosfera vaiko psichiką traumuoja ne ką mažiau...
Išgyvendami dvasinius sukrėtimus, kai kurie vaikai, anot psichiatro- psichoterapeuto Ramučio Kazlausko, užsisklendžia savyje, nustoja domėtis anksčiau mėgtais dalykais, mažiau bendrauja (arba iš viso nustoja bendrauti) su draugais ir artimaisiais, tampa liūdni, suirzę, kai kada - net agresyvūs. Neretai stresus išgyvenančius vaikus gali pradėti kamuoti įvairios ligos: galvos, pilvo skausmai, pykina, atsiranda kitų sveikatos sutrikimų.
Todėl tėvai (globėjai), pajutę, kad jų vaikas (globotinis) tampa viskam abejingas, pasyvus, užsidaręs, kad pradėjo skųstis įvairiais negalavimais (pilvo, galvos skausmais, naktiniu šlapinimusi ir kt.), jei jam kyla bendravimo problemų, jei atsiranda problemų mokykloje, neturėtų manyti, jog problemos išsispręs savaime, "su amžiumi". Mat nekreipiant dėmesio į palyginti nežymius vaiko elgesio sutrikimus, netrukus gali užklupti kur kas rimtesnės bėdos: alkoholis, rūkymas, narkotikai, susibičiuliavimas su nusikaltėlių gauja ir pan. Kita vertus, psichologo ar psichiatro darbo su tokiu vaiku rezultatai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip greitai toks problemiškas vaikas pateks į specialistų rankas.
Reikėtų atminti, jog dvasines ligas gydyti yra labai sudėtinga, be to, tai trunka kelis mėnesius, kartais - ir kelerius metus.
Svarbiausia, kad tėvai sugebėtų vaiką įtikinti, jog jam reikalinga psichoterapinė pagalba ir kad ją būtina suteikti tuojau pat - ne po mėnesio ar metų...
