Karščiavimo nereikėtų labai bijoti
Medikai karščiavimą apibūdina lakoniškai: tai organizmo termoreguliacijos sutrikimas. Pakilusi kūno temperatūra rodo, jog organizme pradėjo gamintis tam tikros medžiagos, veikiančios smegenyse esančius termoreguliacijos centrus. Karščiavimas trukdo daugintis organizme ligų sukėlėjams, mažina jų atsparumą vaistams, intensyvina antikūnų gamybą, gerina vidaus organų aprūpinimą krauju, organizmą detoksikuoja - visa tai didina organizmo atsparumą užkratui.
Pasak Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos vadovo profesoriaus Alvydo Laiškonio, karščiavimą gali sukelti įvairios priežastys: mikrobai (bakterijos, virusai, pirmuonys, grybeliai) ir jų išskiriami toksinai, neinfekcinės ligos (pavyzdžiui, širdies endokardo uždegimas, skydliaukės uždegimas, sąnarių uždegimas, vilkligė), nudegimai, ŽIV, traumos (kraujo išsiliejimas), alergija, kai kurie vaistai (kofeinas, adrenalinas ir kt.), piktybiniai augliai (nykstančios, irstančios ląstelės išskiria medžiagas, veikiančias termoreguliacijos centrus) ir t. t.
Profesorius atkreipė dėmesį, jog infekcinės ligos karščiavimą sukelia didžiajai daliai sukarščiavusiųjų, todėl gydytojas visų pirma turėtų išsiaiškinti, ar ligonis neserga kokia nors infekcine liga. Toks ūmus sukarščiavimas (susirgus infekcine liga) paprastai nuslopsta po 7-10 dienų.
Jei karščiavimas užsitęsia daugiau negu tris savaites (išsivysto vadinamasis ilgalaikio karščiavimo sindromas), būtina ieškoti kitų karščiavimo atsiradimo priežasčių.
Anot profesoriaus A. Laiškonio, daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių normalia kūno temperatūra laikoma ne aukštesnė už 37,5 laipsnio C. Temperatūra burnoje būna puse laipsnio didesnė už pažasties temperatūrą, o burnos temperatūra esti puse laipsnio mažesnė už temperatūrą, matuotą tiesiojoje žarnoje (taip temperatūra daugiausia matuojama kūdikiams).
Karščiavimas pasireiškia įvairiai, pagal tai skiriamos kelios karščiavimo stadijos. Per temperatūros kilimo stadiją temperatūra kyla keletą valandų ar parų (pavyzdžiui, susirgus gripu, vidurių šiltine). Tuo laikotarpiu žymiai sumažėja šilumos atidavimas ir padidėja jos gamyba (susitraukia odos kraujagyslės, sumažėja odos temperatūra, ligonį ima krėsti šaltis). Pakilusi temperatūra kurį laiką laikosi. Ji gali būti subfebrili (pakylanti ne daugiau kaip iki 38 laipsnių), febrili (38-39 laipsniai), aukšta (39- 41 laipsnis) ir hiperaukšta (daugiau nei 41 laipsnis karščio).
Kai kūno temperatūra pradeda kristi (temperatūros kritimo stadija), labai padidėja šilumos atidavimas: ligonis pradeda prakaituoti, padažnėja jo kvėpavimas. Temperatūra gali nukristi ir per keletą valandų, ir per keletą parų. Priklausomai nuo to, kokia liga sergama, temperatūra gali būti pastoviai pakilusi (pavyzdžiui, sergant vidurių šiltine, krupiniu plaučių uždegimu) arba ji paros bėgyje gali svyruoti net iki pusantro laipsnio (kai sergama tuberkulioze, eksudaciniu pleuritu). Susirgus maliarija, periodiškai keičiasi aukšta (trunkanti keletą valandų) ir normali kūno temperatūra (ji laikosi vieną parą, kartais ir ilgiau). Sergant kraujo užkrėtimu, kūno temperatūra paros bėgyje gali svyruoti net 3-5 laipsniais - ji tai krinta, tai kyla.
Kai temperatūra labai aukšta, gali sutrikti gyvybiškai svarbių organų veikla. Dėl aukšto karščiavimo sutrikus centrinės nervų sistemos veiklai, ligonis pradeda kliedėti, prasideda haliucinacijos. Kai kūno temperatūra pasiekia 42 laipsnius, kyla didelė grėsmė ligonio gyvybei, nes gali pradėti krešėti baltymai.
Pasak profesoriaus A. Laiškonio, lengviausia kūno temperatūrą normalizuoti tuomet, kai karščiavimą sukelia mikrobai. Atlikus tyrimus ir nustačius ligos sukėlėją, paskiriamas reikiamas gydymas. O štai piktybinio auglio sukeltą ilgalaikio karščiavimo sindromą gali pagydyti vienintelis "vaistas" - operacija.
Profesorius nepataria, vos pakilus kūno temperatūrai, skubėti į vaistinę ir karštį bandyti sumažinti medikamentais. Visų pirma būtina išsiaiškinti sukarščiavimo priežastis - reikia kreiptis į gydytoją, kad būtų atlikti tyrimai. Kita vertus, anot profesoriaus, kai kurie bendrosios praktikos gydytojai ir patys daro klaidą: neišsiaiškinę tikslios sukarščiavimo priežasties net ir nežymiai pakilusią kūno temperatūrą (ypač vaikams) bando sumažinti be jokių tyrimų - iš akies skirdami naujausių plataus veikimo spektro antibiotikų, temperatūrą mažinančių stiprių vaistų. Mat esant kai kurioms ligoms antibiotikai ar kiti vaistai gali tik dar labiau pakenkti (pavyzdžiui, dar labiau nualinti organizmą, išprovokuoti disbakteriozę). Profesorius pabrėžė, jog pasaulyje, priešingai nei Lietuvoje, ligoniai vaisto efektyvumo nesieja su jo kaina, be to, pigesni vaistai neretai esti ne mažiau efektyvūs už tokius pačius, tik gamintus garsesnės firmos, taigi ir gerokai brangesnius medikamentus, taip pat ir turintys mažiau neigiamo poveikio organizmui. Nepasitarus su gydytoju antibiotikų ir karštį mažinančių vaistų nereikėtų vartoti ir dėl to, kad virusų neveikia jokie vaistai, vadinasi, nenustačius tikrojo ligos sukėlėjo (ar tai mikrobai, ar virusai), negalima žinoti, ar skirti vaistai bus efektyvūs, ar apskritai jų reikia skirti (esant virusiniam susirgimui medikamentų neskiriama, nes virusus per tam tikrą laiką nugali pats organizmas - būtina tik laikytis gulimo režimo, gerai pailsėti, tinkamai maitintis). Tiesa, tik herpes virusui sunaikinti būtina skirti vaistų (acikloviro).
Profesorius A. Laiškonis minėjo, jog daugelyje užsienio šalių jau yra naudojamos specialios juostelės. Tokia juostelė pridedama prie tonzilių, po to pamerkiama į specialų tirpalą ir iškart gaunamas atsakymas, kas ligoniui sukėlė negalavimus (mikrobai ar virusai). Šios juostelės nėra pigios, tačiau užsienyje už jas moka ne ligonis - ligonių kasos. Deja, Lietuvoje tokios juostelės kol kas nenaudojamos ir neaišku, kada bus pradėtos naudoti.
Profesorius A. Laiškonis minėjo, jog aukštą kūno temperatūrą lengviau pakelia vaikai bei moterys (tiesa, kūdikiams iki vienerių metų aukšta kūno temperatūra yra labai pavojinga - gali išsivystyti traukuliai). Vyrai šiuo klausimu esą kur kas mažiau ištvermingi.
Gydytojas nepataria karščiavimą bandyti sumažinti staiga - gali ištikti kolapsas. Be to, staigus dirbtinis temperatūros mažinimas organizmui sukelia tam tikrą stresą. Nereikėtų skubėti ieškoti temperatūrą mažinančių vaistų ir dėl to, jog pakilusi temperatūra kaip tik ir rodo, jog organizmas pats kovoja su ligos sukėlėju. Geriausia temperatūrą mažinti gausiai geriant skysčių, šiltų arbatų, gerai išsiilsint (2-3 dienas pagulėti, atsisakyti darbo), maitinantis pilnaverčiu, vitaminingu maistu. Jei karščiavimas nemažėja, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, kad nustatytų jį sukėlusias priežastis ir skirtų reikiamą gydymą.
