Kai svetima širdis tampa sava
Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietis Arūnas Kunca (40 m.) sausio 8-ąją paminėjo antrąjį savo gimtadienį - lygiai prieš metus Kauno medicinos universiteto klinikose jam buvo persodinta donoro širdis. Tai, ką padarė profesoriaus Rimanto Benečio vadovaujama specialistų grupė, ir tai, kad pačiu laiku atsirado širdies donoras, tiek pats Arūnas, tiek jo artimieji vadina stebuklu.
Ilgai nenustatė ligos
Varginančios sveikatos problemos Arūnui prasidėjo prieš 3 metus iki širdies transplantacijos operacijos. Iki tol jis jautėsi esąs visiškai sveikas vyras, darbo dienas leisdavęs prie mašinos vairo, turintis gražią šeimą, kurioje auga du vaikai (dabar jau paaugliai) ir jaukius namus. Mąstydamas apie šeimos ateitį, Arūnas dažnai važinėdavo į užsienį. Kelionės nuvargindavo: pakrikdavo organizmo darbo ir poilsio režimas, tekdavo atlaikyti didelį veiklos krūvį ir nuolat skubėti, kone paskutinėje rūpesčių eilėje atsidurdavo mitybos reikalai.
Sunki liga pirmiausia išlindo depresijos požymiais. Tuo metu taksi vairuotoju dirbusį Arūną vis dažniau pradėjo slėgti ir ilgiau įkalinti niūri nuotaika, kankino nenoras imtis kokio nors darbo namuose, alindavo greitas nuovargis. Keisčiausia, kad depresiją nustatė ir Marijampolės medikai, į kuriuos vyras kreipėsi. Arūnas net 5 kartus gulėjo ligoninėje, gydomas nuo depresijos, ir nė karto medikai neužsiminė, kad pacientas gali turėti rimtų širdies problemų. Beje, širdies plote Arūnui niekada ir neskaudėjo.
Pastarąjį pusmetį iki širdies operacijos A. Kunca jautėsi kone kasdien vis blogiau. Pradėjo tinti kojos, vyras nebepajėgė dirbti, priaugo apie 30 kilogramų svorio. Galiausiai Arūnui pasidarė nebemiela net ir gulėti, nes labai dusindavo. Anot žmonos Irenos, vyras, užsisklęsdavo ir labiausiai trokšdavo tik rūkyti - per dieną sutraukdavo 2-3 pakelius cigarečių.
Vėl patekus į ligoninės palatą, Arūnui buvo įtariamas plaučių uždegimas. Po paros išanalizavus atliktus tyrimus, pacientas buvo pradėtas gydyti nuo įtartos kepenų ligos. Kai Arūną staiga ištiko kepenų koma, leisgyvis, visas sutinęs vyras buvo išgabentas į Kauno klinikas.
- Kaune ir be tyrimų pasakė, kad Arūnui - širdies problemos, - dėkingai prisimena jo žmona Irena. - Ir iš karto nuliūdino - esą reikėjo žiūrėti anksčiau. Kaip dabar prisimenu, buvo savaitgalis. Per tas dienas vyras merdėjo. Atrodė, kad net medikai nebežinojo, kaip jam padėti, - "nurašė" liūdniausiam likimui. Bet Arūnas stebuklingai atsilaikė, o po dviejų parų, atlikus kepenų echoskopiją, paaiškėjo, kad jį reikia gydyti dėl širdies. Medikai sakė aptikę, kad Arūno širdis labai išsiplėtusi.
Ryžtis transplantacijai buvo nelengva
Nustatę tikrąją diagnozę, klinikų specialistai Arūną, jo žmonos žodžiais, atgriebė per mėnesį. Tuomet sutuoktiniai sužinojo, kad sunkų ligonį tegali išgelbėti donoro širdis. Bet tada Arūnas jautėsi jau kur kas geriau, tad gydytojų paskelbtas verdiktas atrodė kaip tolimesnės ateities reikalas.
Kai Arūnas, apie 2 mėnesius praleidęs klinikose, prieš pat Kalėdas parvyko į namus, kad po savaitės vėl sugrįžtų gydytis į palatą. Širdies persodinimo rūpesčiai jo, rodės, nekankino. Tačiau realybė pasirodė besanti kitokia - nepasiduodanti planams: naktį netikėtai sučirškė telefonas, ir Arūnas išgirdo valdingą kvietimą skubiai atvykti į Kauną, nes atsirado tinkamas donoras, o medikai esą jau ruošiasi širdies persodinimo operacijai...
- Buvo gili naktis, kai tas skambutis prižadino, - slogių prisiminimų sujaudinta pasakojo Irena. - Kalbėjo Arūnas, o aš tik iš žodžių nuotrupų supratau, kad jam reikia kažkur važiuoti. Maniau, gal kokie draugai prašo iš kur nors parvežti. Arūnas kalbėjo taupiai, o pabaigęs pokalbį man nieko nepasakė. Paskui pradėjo vaikščioti po kambarį - supratau, kad kažkas atsitiko.
Anot Irenos, tą naktį akimirksniu apsispręsti vykti į Kauną dėl širdies persodinimo operacijos jiems buvo be galo sunku. Arūnas jau buvo tarsi užmiršęs patirtas kančias, nes jautėsi gana gerai, be to, žinojo, kad neseniai Kauno klinikose atliktos dvi tokios operacijos baigėsi nesėkme - viltį turėjusių ligonių mirtimi. Vyras paprasčiausiai bijojo, tad buvo linkęs tą baimę ir didžiulį rūpestį nutolinti. Panašiomis nuotaikomis tuomet gyveno ir Irena, ir Arūno tėvai, su kuriais buvo susisiekta naktį. Tik dabar moteris pripažįsta, kad jie visi dar nebuvo morališkai pasiruošę svarbiai operacijai - būtų pravertusi psichologo pagalba.
- Mes buvome per plauką nuo Arūno gyvybę galėjusios kainuoti klaidos, - sakė Irena. - Aš kaip vaikas jo klausinėjau, negi jis ryšis tai operacijai, ir šitaip jį, tuo metu labai dvejojusį, dar labiau trikdžiau. Antras skambutis iš klinikų ragino skubėti, nes ten jau vyko pasiruošimo operacijai darbai, o mes buvome linkę viską sugriauti. Arūnas pats atsisakyti nedrįso - liepė skambinti man. Laimei, atsiliepęs medikas buvo tikras profesionalas - jis sugebėjo mus įtikinti, kad prarastume stebuklingai retai pasitaikančią galimybę. Praleisti negirdomis žodžių, kad turimo donoro širdis pagal visus būtinus rodiklius tinka tik vienam Arūnui, nors laukiančiųjų vilties yra nemaža eilutė, mes negalėjome...
Prarastų minučių kaina
Marijampoliečiai Kaune privalėjo būti po dviejų valandų nuo pirmojo naktinio skambučio, tačiau svarstymai, dvejonės ir pati kelionė laiką "užtempė" apie pusantros valandos. Irena prisimena: operacijai pasiruošę medikai, kai buvo itin svarbi kiekviena minutė išsaugant donoro širdies gyvybines funkcijas, neslėpė liūdesio, jog pacientas Arūnas vėlavo. Lyg tyčia iškilo naujų rūpesčių - reikėjo tirštinti Arūno kraują. Medikai nebesistengė nuslėpti panikos, kad donoro širdis jau gali būti neveiksni.
Širdies transplantacijos operacijai pasiruošęs profesorius R. Benetis paciento žmonai Irenai atviravo: situacija nepavydėtina. Vis dėlto garsusis medikas neatėmė vilties - darysiąs viską, ką gali. Irena iki šiol mena profesoriaus žodžius: esą jeigu operaciją darys 4 valandas, vadinasi, viskas gerai, bet jeigu perkops šį laiką - prognozės liūdnesnės.
Operacija truko puspenktos valandos. Medikai teikė mažai vilties - net pasakė stebuklo laukiančiai Irenai, kad naujoji širdis Arūno kūne nesusitvarko su savo darbu. Patarė tik laukti. Tas laukimas truko net dvi paras. Anot Irenos, klinikose pasklido gandas, kad operacija nepavyko, tačiau specialistai neatsitraukė nuo Arūno ir rankų nesudėjo. Tai sugrįžo stebuklu - trečią parą medikai džiugiai pranešė, kad donoro širdis pradėjo dirbti!
- Tik tada suvokiau, kokia didelė buvo tų minučių, mūsų vilkintų po netikėto skambučio naktį, kaina, - sakė Irena. - Anksčiau buvau nežinojusi, kokia vis dėlto ilga yra para, kai lauki stebuklo. Tik tada manyje iš naujo atsirado viltis.
Dėkingumui trūksta žodžių
Po operacijos 8 paras Arūnas buvo stebimas ir migdomas. Kai vyras atsibudo, nelabai suprato, kur esąs ir kas jam nutikę. Arūnas jautėsi lyg būtų sapnavęs kelionę į klinikas, nes lemtingosios nakties įvykių neatsiminė. Nuo tada buvusio sunkaus ligonio dienos pradėjo šviesėti - savijauta gerėjo kasdien. Po 2 mėnesių Arūnas jau buvo sanatorijos "globotinis", o dar po mėnesio sugrįžo į savo namus.
- Širdies operacija sugrąžino man gyvenimą, - sakė Arūnas. - Dabar jaučiuosi kaip anksčiau, kai buvau sveikas. Tiesa, dar pasisaugau sunkių svorių kilnojimo, varginančių darbų, tačiau noras darbuotis ir tvarkytis jau yra. Pats vėl vairuoju be jokios baimės. Nauja širdis dirba gerai - kiek pavargstu gal tik tada, kai tenka laiptais pasiekti kokį penktą aukštą. Kiek ilgai tai bus, tokiomis mintimis savęs nekankinu. Stengiuosi laikytis visų gydytojų nurodymų - mečiau rūkyti, nevalia ir piktnaudžiauti alkoholiu, kimšti riebų maistą. Nemėgstu vasaros karščio - mieliau traukiu į pavėsį. Nepatinka ir labai šaltas oras. Kasdien praryju nemažą dozę man skirtų tablečių. Kas mėnesį pasirodau savo medikams Kaune. Ir Kalėdas, ir Naujuosius metus sutikau kaip sveikas žmogus. Štai taip ir gyvenu. Medikai tvirtina, kad mano liga - paveldėjimo rezultatas.
Arūno žmona, paklausta, kuo pasikeitęs jos vyras, kai krūtinėje plaka svetima širdis, kiek sutriko... Esą - turbūt niekuo, nebent ramesnis tapęs, tačiau tai greičiau dėl to, kad sveikesnis. Patį Arūną toks klausimas tik prajuokino - esą naujas organas žmogaus charakterio ir neturi pakeisti, tik liga galbūt pakeičia ankstesnį gyvenimo būdą.
Arūnas sakė esąs labai dėkingas visiems Kauno klinikų medikams, prikėlusiems jį antram gyvenimui, tik prisipažino nerandąs tinkamiausių žodžių išreikšti tai, ką jaučia. Už dovanotą stebuklą Arūnas dėkingas ir savo donoro artimiesiems, kurių nepažįsta ir bent kol kas nežada ieškotis. Jis žino tik tiek, kad donoras buvo 43 metų vyras. Arūnas tvirtino gerbiąs nustatytą tvarką dėl donorų slaptumo ir nenorįs savo džiaugsmu skaudinti netektį išgyvenusių donoro artimųjų. Na, nebent jie patys panorėtų susirasti žmogų, kuriam neatlygintinai dovanojo viltį gyventi...
Medikai siūlo naujovę
Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis (NOTB), šiuo metu Lietuvoje širdies persodinimo operacijos laukia 24 pacientai. Didžiausia problema - sulaukti tinkamo donoro. Štai, NOTB direktorės Astos Kubilienės teigimu, nuo 2000 metų Lietuvoje iš 509 potencialių donorų tik 223 donorų organai (širdis, inkstai, plaučiai, kepenys, ragenos) buvo panaudoti. Trečdalis potencialių donorų buvo prarandama dėl artimųjų prieštaravimo donorystei.
Pirmąją Lietuvoje širdies transplantaciją 1987 metais Vilniuje atliko profesorius Algimantas Marcinkevičius. Ilgą laiką širdies persodinimas buvo reta operacija, tačiau pastaraisiais metais jų atliekama 7 - 8 per metus - Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose ir Kauno medicinos universiteto Kardiochirurgijos klinikoje. Pernai Vilniuje buvo sėkmingai persodinta širdis 33 metų moteriai. Tai buvo jubiliejinis faktas - 50-oji širdies transplantacija Lietuvoje.
Ligoniams, kurie negali sulaukti donoro, išgelbėti gyvybę ir pratęsti gyvenimą galima implantuojant dirbtinę širdį. Tai - modernus, bet, kaip pripažįsta medikai, laikinas širdies nepakankamumo gydymo metodas. Širdies persodinimas išlieka efektyviausias širdies nepakankamumo gydymo būdas. Medikai neslepia: didesnis visuomenės sąmoningumas ir humaniškas požiūris į donorystę padėtų sumažinti artimųjų atsisakymų aukoti organus ir padidintų organų persodinimo galimybes.
NOTB statistika skelbia, kad mažiausiai artimųjų prieštaravimų donorystei buvo 2001 metais - 24 procentai, daugiausia - 2002-aisiais - 44 procentai, o 2006-aisiais - 35 procentai. Beje, iš paruoštų donorų 21 procentas netiko dėl medicininių kontraindikacijų. Įdomu, kad didžioji dalis donorų - vyrai. Vidutinis donoro amžius - 39 metai. Jauniausias donoras buvo 2 metų, vyriausias - 74 metų.
Medikai nuolat diskutuoja, kaip spręsti donorų trūkumo ir atsisakymo transplantacijai problemas. Donoro kortelių, kurios liudija, jog žmogus sutinka po mirties dovanoti savo organus transplantacijai, šiuo metu Lietuvoje yra tik per 6000. Organų transplantacijos srityje dirbantys medikai jau garsiai diskutuoja, ar nereikėtų daryti atvirkščiai - registruoti ne sutinkančiuosius, o atsisakančiuosius po mirties dovanoti organus transplantacijai, (nuomonės nepareiškusieji būtų potencialūs donorai). Lietuvoje nuo 2000 metų atsisakančiųjų užsiregistravo vos 27.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Arūno žmona Irena teigia, kad žmogui, ruošiamam širdies transplantacijos operacijai, dar prieš operaciją reikalinga rimta psichologo pagalba .........................................
(P.S. - pats ligonis Arūnas kategoriškai atsisakė fotografuotis, nors kalbėtis sutiko. Jeigu žmonos nuotraukos neužtektų, galima iš interneto pasiimti donorystės temoms tinkamą foto - donoro kortelę ar kokį simbolį.)
