Kaimo felčerė gelbėjo buliaus auką
Irena ZUBRICKIENĖ
Putriškių kaime (Marijampolės sav.) gyvenantys Teresė ir Vidas Marcinkevičiai įsitikinę, kad jų duktė Vida (34 m.), neseniai ganykloje patyrusi žiaurią akistatą su buliumi ir jo voliota, badyta bei mindžiota, šiandien gyva tik Padovinio kaimo medikės Irenos Surovecienės dėka. Kaimo daktariuke vadinama bendruomenės slaugytoja (anksčiau - felčerė) skubiai suteikė kvalifikuotą medicinos pagalbą, kai traumos pasekmių kamuojamai Vidai buvo itin brangi kiekviena minutė.
Bulius užpuolė šeimininkę
Ūkio darbų nuo pat vaikystės nesibaidžiusi Vida vieną spalio pabaigos pavakarę, kaip buvo įprasta, automobiliu nuvažiavo į maždaug už kilometro esančią ganyklą, kurioje reikėjo pamelžti karvę ir pašerti bei perkelti bulių. Mintis, kad reikėtų bijoti ir saugotis savo gyvulių, šeimininkei niekada nebuvo kilusi, tačiau mamos kadaise pasakotų istorijų, kaip vienur ar kitur (ir pačioje giminėje) tekę laidoti buliaus užpultus ir mirtinai subadytus žmones, Vida buvo girdėjusi ne kartą.
Pamelžusi, pagirdžiusi ir perrišusi karvę Vida nuėjo prie kiek atokiau buvusio buliaus. Prie atnešto gėralo bulius kažkodėl neprisilietė, ėdalo - šiek tiek ėdė, o vos tik moteris ištraukė grandinės kuolą, kad įsmeigtų jį kitą vietą, laisviau pasijutęs bulius netikėtai puolė savo šeimininkę. Jis trynė nelaimėlę ragais, parvertė ant žemės, mindė kojomis. Kiek atsitokėjusi Vida bandė nepasiduoti, tačiau jėgos buvo nelygios: moteris stojosi, vėl krito, vėl stojosi ir bandė bėgti šalin. Tačiau įniršęs bulius, leisdavęs savo aukai atsitraukti vos per du tris žingsnius, vėl ją badė ir grumdė. Vida rankose turėjo kūjuką, kirto juo buliui per galvą, tačiau gyvulys to, matyt, nė nejautė, o įrankis kaipmat iškrito iš moters rankų. Sveikos nuovokos nepraradusi Vida bandė sukti netoliese esančio šiukšlyno link, kad paskui ją priartėjęs bulius užuostų pūvančių atliekų tvaiką, tačiau šiukšlėmis bulius nesusiviliojo. Tuomet gyvulio smūgiuojama Vida paskubomis nusirengė striukę, manydama, kad mosuos ja buliui po akimis ir pati išvengs naujų smūgių.
- Šaukti buvo beprasmiška, nes artimiausi gyventojai - toli, o ganykloje tuo metu nieko nebuvo, - pasakojo Teresė Marcinkevičienė. - Jau tvyrojo prieblanda, tad ir iš toliau niekas negalėjo pamatyti buliaus vartomos mūsų duktės.
Vis dėlto Vida pergudravo kone valandą jos nepaleidusį bulių - persekiojama žingsnis po žingsnio pasiekė padoviniškių Ignatavičių sodybą, kurioje rasti pagalbą buvo vienintelė jos viltis. Baimindamasi, kad įniršęs bulius nepultų traiškyti šių gyventojų kieme laikomų automobilių, Vida iš tolo pradėjo šaukti apie savo nelaimę ir pavojų.
Ignatavičių kieme buvę trys vyrai sugebėjo atitraukti buliaus dėmesį nuo Vidos ir netrukus jį, sugriebę grandinę, pririšo.
Nelaimėlės būklė buvo kritinė
Po kelių minučių Vida, lydima savo vyro, kurį skubiai pakvietė Ignatavičiai, pravėrė netoliese gyvenančios felčerės Irenos Surovecienės namų duris.
- Nereikėjo nė sakyti - pati mačiau, kad Vidai labai blogai, - pasakojo medikė, turinti 22 metų šio darbo stažą. - Ji ėjo sunkiai, aimanavo. Veidas buvo ypatingai išbalęs. Ji buvo streso būklės, o streso pasekmės, kaip žinoma, gali būti mirtinos. Gali sustoti širdis, trūkti kraujagyslės, gali įvykti vidinis nukraujavimas. Mano kambaryje Vidutė sukniubo. Baiminausi, kad jos neįveiktų šokas, kad ji neprarastų sąmonės.
Felčerė matė, kad tik Vidos rankos buvo kruvinos, o ant kūno žaizdų nebuvo, tačiau nebuvo ir sveikos, buliaus ragų ar kanopų nepaliestos vietos - tarsi prisėta jau ištinusių kraujosruvų. Pamatavusi kraujo spaudimą Irena Surovecienė sutriko - viršutinysis rodiklis siekė 200, kai norma - 120 (iki tol Vidos nekamuodavo liguistai aukštas kraujospūdis). Pacientės pulsas, anot medikės, buvo tiesiog nesuskaičiuojamas. I. Surovecienė suprato, kad tokios būklės žmogus - ant mirties slenksčio. Felčerė skubiai suleido Vidai būtiniausių tokiais atvejais medikamentų derinį, kurį medikai vadina "kokteiliu", davė lašiukų, tabletę širdžiai raminti ir dėjo šaltus kompresus ant galvos, kad kuo greičiau sumažintų stresą.
Bemaž valandą, kuri jai buvo virtusi amžinybe, su buliumi kovojusi Vida, raičiota ant drėgnos žemės, buvo peršlapusiais drabužiais, tad kiek nuraminta ji persirengė ir buvo išvežta į Marijampolės priėmimo skyrių. Felčerė baiminosi, kad nelaimėlė nebūtų patyrusi kaulų lūžių ir nevyktų vidinis kraujavimas.
- Šaunuolė mūsų Vidutė, kad per tas grumtynes sugebėjo neprarasti sveiko proto ir rado jėgų nepasiduoti, - gyrė pašte besidarbuojančią Vidą felčerė. - Labai gerai, kad ji, kaip pati sakė, kovodama stengėsi saugotis veidą, galvą ir pilvą. Moteriai į naudą buvo ir turimi kūno riebaliukai - šiek tiek apsaugojo nuo stiprių smūgių.
Kūnas gyja, prisiminimai - ne
Marijampolės ligoninės medikams nebereikėjo teikti Vidai papildomos pagalbos - viskas labai kvalifikuotai jau buvo padaryta kaimo medikės Irenos, kuri vėliau džiaugėsi lemiamu metu namuose turėjusi būtiniausių medikamentų. Buvo nustatyta, kad kaulų lūžių pacientė nepatyrusi, vidaus organai irgi nesužaloti.
Grįžusi į namus Vida gydėsi gydytojų nurodytais medikamentais, tačiau kaimo felčerė irgi davė jai papildomų naudingų patarimų ir nuolat pasidomėdavo, apžiūrėdavo.
Šiandien Vidos kūnas jau gerokai susveikęs, nors po oda buvę subadyti ir net sutraiškyti raumenys, gyjantys labai lėtai ir nuolat maudžiantys, kaskart dar primena akistatą su pusantrų metų amžiaus buliumi, pačios augintu ir prižiūrėtu nuo mažumės. Šis, beje, jau kitą dieną po po parduotas gyvulių supirkėjams.
Vida jaučiasi dar nedarbinga, tad sukasi tik namų buityje, rūpinasi savo dviem mažametėmis dukrelėmis, dėl kurių, kaip sakėsi tėvams, tuokart rado jėgų kovoti su buliumi. Spalio pabaigos prisiminimai jai nemalonūs. Ir felčerė, ir Vidos tėvai, ir Padovinio gyventojai laimingai pasibaigusį minėtą įvykį vadina stebuklu ir vieni kitus ragina būti atsargesnius su buliais, po vieną į ganyklas nevaikščioti.
- Kodėl tas bulius buvo toks įniršęs, mums ir dabar lieka mįslė, - sakė Vidos tėvas Vidas Marcinkevičius. - Kai tuokart nuėjome pasiimti jo, pririšto prie volo, jis tebebuvo įsiutęs - ragais arė ir draskė tą volą. Sakėm, gal kieno nors palaida karvė buvo prie jo priėjusi ar buvo atvesta, kad jis buvo toks susierzinęs ir agresyviai puolė net savo šeimininkę.
Kaimo medikei - liaupsės
Ne vienerius metus kaimo laiškininkais dirbę Teresė ir Vidas Marcinkevičiai - šviesūs, viskuo besidomintys, kasdienybės pulsą jaučiantys žmonės. Jie teigė dabar savo šeimos skaudžiu pavyzdžiu galį patvirtinti, kokie reikalingi yra kaimo medikai, ypač - gyvenantys tame pačiame kaime. O juk dar neseniai kaimų medicinos punktų medikai apie porą metų jautė didžiulę įtampą dėl savo ateities, nes sveikatos apsaugos sistemoje ūžaujantys vis nauji vėjai skelbė, jog kaimų ambulatorijos neša tik nuostolius, aptarnauja per mažai žmonių, tad taupant būtina jas sujungti į didesnius padalinius, kitas naikinant, ir mažinti darbuotojų etatus, kad, pavyzdžiui, kaimo felčerė dirbtų tik kas antrą dieną - tarsi žmonės negaluoti privalėtų irgi tik tomis dienomis... Mat prasidėjus privačių medicinos įstaigų naujakurystės bumui, ne vienas kaimo gyevntojas persiregistravo į tokią kliniką. (Dabar minėta įtampa kiek atslūgusi, nes naujasis sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas yra palankesnės nuomonės apie kaimo mediciną, privalančią būti kuo arčiau kiekvieno žmogaus.
- Na ir kas, kad persiregistravo pas privačius gydytojus, dirbančius Marijampolėje, - vis tiek, esant būtinybei, pirmiausia skuba pas mūsų daktariukę Irutę, - dėstė Teresė Marcinkevičienė. - Argi važiuos į miestą, jeigu suskaudo galvą, susižalojo ranką ar pajuto padidėjusį krauspūdį? Kaimo žmogui ūkio darbai, surikiuoti pagal sezonus ir pagal valandas, bei gyvuliai rūpi labiau nei paties sveikata. Kaimo felčerė - vietoje, todėl pas ją visi, net ir tie, kas prisirašę pas privačiai dirbančius daktarus, užsuka, kai tik randa laisvesnę minutę.
Marcinkevičiai sakė niekada nepamiršiantys Irenos Surovecienės dėmesio jų dukteriai ir suteiktos būtinosios pagalbos, be kurios duktė greičiausiai būtų turėjusi pačių rimčiausių sveikatos problemų. Jie pasakojo, kad į felčerę gyventojai nesidrovi kreiptis nei savaitgaliais, nei per jos atostogas, nei po darbo valandų. Esą daktariukė skuba pas jos laukiančius ligonius net naktimis, kai patogu būtų išsikviesti ir Marijampolės, esančios už 10 kilometrų, greitosios pagalbos medikus. Ne vienas apylinkės gyventojas dėkingas savo felčerei už išgelbėtą gyvybę, pavyzdžiui, laiku įžvelgus insulto grėsmę.
- Dideliems daktarams tai dažnai dėkojama, o mažų vietovių medikams, kurie neretai savo žmogiškumu yra net didesni už tuos išgarsintus miestų gydytojus, bet savo žiniomis, patirtimi ir kvalifikacija jiems nė kiek nenusileidžia, neskiriama dėmesio, - kalbėjo Teresė Marcinkevičienė. - Užtat mes labai norime viešai pasidžiaugti, kad Padovinio kaimas ir jo apylinkės turi nuostabią felčerę. Žodžiais nemoku išsakyti jai to, ką jaučiu širdyje už išgelbėtą dukters gyvybę.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Teresė ir Vidas Marcinkevičiai įsitikinę, kad kaimo medikė išgelbėjo jų dukters gyvybę
- Padovinio bendruomenės slaugytoja Irena Surovecienė laiminga galinti padėti žmonėms. Ji niekada neatstumianti besikreipiančiojo, net jeigu jis priklauso privačiai klinikai
