Slaugos palata - privačiuose namuose
Irena ZUBRICKIENĖ
Kadaise agronomijos mokslus baigusi vilkaviškietė Rasutė Stepanauskienė (45 m.), spėjusi paragauti ir bedarbės duonos, trejus metus oficialiai save vadina slaugytoja (sanitare). Jeigu moteris dirbtų medicinos ar globos įstaigoje, tai visiškai nestebintų - juk bedarbystė pakoregavo ne vieno kasdienybę, dailininkui vietoje teptuko į rankas įspraudusi šluotą, o mokytoją pastačiusi prie prekystalio. Įdomu tai, kad Rasutės, oficialios slaugytojos, darbovietė yra... jos pačios namuose. Ir slaugo moteris ne savo šeimos narius ar gimines, o svetimas senutes.
Manė, paglobos laikinai
Prieš pusketvirtų metų bedarbė Rasutė Stepanauskienė gavo laikiną darbą Vilkaviškio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje - pusmetį vadavo vieną sanitarę. Anksčiau tokio darbo nedirbusi moteris nemanė, kad šis vadavimas jai bus lemtingas. Bendradarbių padedama Rasutė išmoko kilnoti dėl negalios lovoje gyvenančius ligonius, juos perrengti, perkloti lovą, prižiūrėti taip, kad gulinčiajam neatsirastų ant kūno pragulų. Laisvesnėmis minutėmis neretai prisėsdavo prie vieno ar kito slaugomo ligonio tiesiog pasikalbėti. Rasutę ypač greitai pamilo ligoninės globotinė Izabelė Rimavičienė (72 m.). Dešiniosios kūno pusės nevaldanti pirmosios grupės invalidė našlė pasipasakojo Rasutei atvykusi iš Pilviškių seniūnijos, kur nebelikę jos artimiausių šeimos narių. Moterys viena kitai tapo artimos.
Vėliau ligoninėje buvo pradėtas skyriaus, kuriame darbavosi Rasutė, remontas, darbuotojoms patogiu metu paskelbtos atostogos. Visi ligoniai buvo sugrąžinti į šeimas, kiti - laikinai į pensioną. Pensione turėjo atsidurti ir Izabelė Rimavičienė - vienišė, neturinti ja galinčių pasirūpinti artimųjų. Sanitarė Rasutė žinojo, kad malonios senutės greičiausiai nebepamatys, nes po remontų nebegrįš į buvusį laikiną darbą.
- Vieną dieną skyriaus gydytoja kažkaip netikėtai man pasiūlė vežtis Izabelę pas save į namus - matė, kad mes labai pripratusios viena prie kitos, - prisiminė naujosios veiklos pradžią Rasutė. - Ilgai galvoti nebuvo kada. Pamaniau, namuose vietos yra - tegul pabūna pas mus. Juk tik laikinai...
Globą įteisino teismas
Visai netoli Vilkaviškio miesto centro esančiame nuosavame Stepanauskų name yra trys dideli kambariai. Pastaruoju metu name likę tik sutuoktiniai ir jų jaunėlė dukrelė Linutė (8 m.). Du vyresnieji šeimos vaikai jau suaugę, susikūrę savarankiškus gyvenimus, tad namuose jie - tik svečiai. Vyras žmonos norui neprieštaravo - abu tuoj iškraustė vieną jaukų kambarį, esantį prie pat virtuvės ir langais žvelgiantį į judrią gatvę, iš ligoninės gavo Izabelei specialią (funkcinę) lovą ir parsigabeno ligonę į savo namus.
Praėjus planuotam mėnesiui Rasutė jau nebeįsivaizdavo, kad Izabelę tektų vėl iškraustyti. Kaip tik tuo metu senutės gydytoja tarsi puse lūpų Rasutei užsiminė, kad ligonė galėtų ir likti Stepanauskų namuose, jeigu nė vieni dėl to neprieštarauja, tik visa tai reikėtų oficialiai įteisinti. Sutuoktiniai apsvarstė tokią galimybę - ji buvo priimtina ir senutei. Netrukus Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartimi R. Stepanauskienė buvo patvirtinta visiškos negalios invalidės I. Rimavičienės slaugytoja.
Kambarys virto palata
Globojama Izabelė pritapo Stepanauskų namuose. Iš lovos savarankiškai nepakylanti, tačiau neretai įdomiai garsiai pasamprotaujanti senutė netapo "gyvu baldu" - dažniausiai radijo besiklausančios įnamės draugiją ypač pamėgo Stepanauskų jaunėlė Linutė. Pradinukė ne tik pasėdi prie senolės, bet ir ruošia pamokas, piešia, skaitinėja, o kartais net į lovą pas Zabeliuke vadinamą močiutę įsirango. Rasutei linksmiausia, kai senoji be klaidų Linutei deklamuoja kadaise išmoktą eilėraštį apie Zuikį Puikį, vaizdingai pasakoja apie senovę. Namiškiams gerai žinoma tragiška Izabelės gyvenimo istorija: vyras miręs, anksti Anapilin iškeliavusi ir duktė, pirmosios grupės invalidu tapęs kitame rajone gyvenantis sūnus. Močiutės artimiausi žmonės - iki tol visiškai svetimi buvę Stepanauskai ir kelios giminaitės, atvykstančios į svečius. Kartais sveiką nuovoką prarandanti Izabelė savo slaugytoją vadina kažkodėl jai mielu Juliukės vardu, o Linutę šaukia tikrąja savo anūke Gintare.
Slaugos ligoninėje įgijusi patirties ir neišsigandusi Izabelės globos rūpesčių savuose namuose, Rasutė pernai ryžosi Izabelės kambaryje įkurdinti dar vieną panašaus likimo senutę - Juzę Maknauskienę (93 m.) iš slaugos ligoninės. Vos 35 kilogramus tesvėrusi senolė - taip pat lovos ligonis, vienišė. Prie jos tekdavę keltis ir naktį, budėti. Juzė dažniausiai tylėdavo, tarsi tik mirties telauktų, o kartais Linutei padainuodavo rusiškų dainų. Abi globotinės mažai bendraudavo viena su kita, nes Juzė buvo šiek tiek kurčia. Senutės nesijausdavo vienišos ir nereikalingos, nes gyveno ne už uždarų durų: tik per slenkstį nuo virtuvės esančio jų kambario durys visuomet atidarytos, kiekviena Stepanauskų gyvenimo minutė matoma ir girdima.
Daugiau nei pusmetį pagyvenusi pas Stepanauskus, prieš kelis mėnesius globotinė Juzė mirė savo "palatos" lovoje. Moterį palaidoti pasiėmė iki tol mažai su ja bendraudavęs anūkas.
- Mano palata dabar ištuštėjusi: viena senutė numirė, kita šiuo metu paguldyta į ligoninę organizmą pastiprinti, todėl namuose - neįprasta tyla, - sakė Rasutė Stepanauskienė. - Vietoje mirusios Juzės mielai priimčiau dar vieną lovos ligonį - nesibaidyčiau ir trečio, tik dar vieną lovą kambaryje pastatytume. Jeigu jau vieną prižiūriu, tai ir naujokus apšokčiau.
Mini slaugos palata - sektinas pavyzdys
Kokie tokios slaugos "palatos" privačiuose namuose privalumai? Rasutė Stepanauskienė buvo atvira: iš pradžių globos ėmėsi tik "iš reikalo" (buvo gaila Izabelę mėnesiui kraustyti į pensioną), o paskui ji išsisprendė bedarbystės problemą - yra darbas, "Sodros" knygelėje yra tai liudijantis įrašas, skaičiuojamas stažas, į Ligonių kasą nereikės mokėti savų pinigų (draudimas valstybės lėšomis). Kiti privalumai Rasutei - darbas namuose, ne pagal valandas. Visiškos negalios pirmosios grupės invalidės Izabelės slaugos pašalpa - 172 litai - jau Rasutės uždarbis (globotinės nuožiūra). (Būtų daugiau tokių globotinių, būtų ir uždarbis didesnis.) Globėja naudoja ir savo globotinės gaunamą pensiją, nes senutė jokių pinigėlių ateičiai netaupo - jaučiasi dėkinga už šiltą pastogę, ramybę ir gerą priežiūrą. Anot Rasutės, pirmasis globos mėnuo jai išėjo "į minusą", nes dar nejautė, kiek pinigų kokioms reikmėms galinti išleisti. Dabar moteris sakosi "perkandusi situaciją" ir senutės pensiją paskirsto taip, kad jos nepritrūktų. Rasutei juokingos atrodo kaimynų ir pažįstamų esą girdėtos ir perduotos kalbos, kad namuose įrengta "palata" šeimai neša didžiulį pelną.
- Jeigu tai būtų didelis pelnas, tokių "palatų" būtų kiekvienuose namuose, - kukliai nusišypsojo Rasutė. - Tegul kalbantieji patys pasiima nors vieną mėnesį prižiūrėti lovos ligonį, kuriam kasdien reikalingi įklotai, nuolatinė priežiūra, kad neatsirastų pragulų, vaistai, vitaminai, atitinkamas maistas, kurį lengvai pasisavintų gulintis organizmas, tada įsitikins, kiek visa tai kainuoja ir kiek nuo tų pensijų lieka.
Tokios slaugos privalumų įžvelgia ir medikai bei socialiniai darbuotojai. Vilkaviškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Danutės Grabauskienės teigimu, tai labai palanku pačiam ligoniui. Pagal galiojančius įstatymus, negaluojantis asmuo, neturintis jį galinčių prižiūrėti artimųjų, slaugos ligoninėse gali praleisti 120 dienų. Per tuos keturis mėnesius retai kurio neįgaliojo kasdienybėje sužiba prošvaistė gyventi lengviau. Rasutės Stepanauskienės slaugomai močiutei jokie ribojantys kalendoriai negresia. Kita vertus, nė nereikia aiškinti, kad prižiūrimi du ar trys visiškos negalios ligoniai sulaukia kur kas daugiau globėjo, slaugytojo dėmesio, negu jo gali turėti kelios dešimtys ligonių tikrosiose slaugos ligoninėse ar pensionuose. Be to, privačių namų "palatoje" gyvenantis ligonis prižiūrimas švariau nei kolektyvinėse "valdiškose" palatose: tuo ir pati namų šeimininkė suinteresuota (Rasutės namuose - jokio specifinio ligoninės ar sunkių ligonių kvapo), ir tai padaryti lengviau, nes ligonių mažiau. O ir mažametei Rasutės dukrai motinos veikla yra didelė gerumo pamoka - ištiesti ranką silpnesniam, nenusisukti nuo senų žmonių, nuo ligonių, neatstumti svetimo... Kaip sakė kalbintos socialinės darbuotojos, privalumus būtų galima skaičiuoti ir skaičiuoti, tačiau tokios slaugos finansines subtilybes dar reikėtų aptarti ir įteisinti "valdžios lygiu". Tada tai nebūtų vienetiniai pavyzdžiai.
Vaikų globoti nepasiryžtų
Paklausta, ar jai nėra nemalonu kasdien aptvarkyti seną svetimą kūną, jeigu slaugos darbuotoja tapo "iš reikalo", Rasutė nedvejodama atsakė, kad Izabelė jau seniai jai tapusi sava. Moteris užsiminė, kad jos abu tėvai yra mirę, todėl globotinę priima kaip savo motiną. Rasutė neslėpė, kad sunkaus charakterio senas ligotas žmogus jai būtų kančia, tačiau jai iki šiol vis tekdavę bendrauti tik su maloniais senukais. Kita vertus, anot Rasutės, šuo net kariamas pripranta, tad mąstantis ir pajėgiantis žmogus turi prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo situacijų ir jose nelikti nuskriaustas.
- Va, vaikų globoti tai tikrai neimčiau, - buvo kategoriška Rasutė, juokais pavadinta motina Terese. - Vaikus reikia auklėti, ugdyti, paruošti ateičiai - tai didžiulė atsakomybė. O senas žmogus jau yra toks, koks yra: nieko jame nepakeisi, nepakenksi - gali tik jam padėti. Jeigu turėčiau pnigų, tai iš tos bedarbystės privačius slaugos namus atidaryčiau! - nekeikianti savo pasirinkimo užsikvatojo Rasutė.
