Augustas TAMALIŪNAS
Bieniūnų kaime (Ignalinos raj.) įvyko ne itin trumpos ir gana permainingos kautynės, kurias laimėti į ataką pakilusiam Janui Kačanui (35 m.), atvirai šnekant, nebuvo jokio šanso. Trumpą pergalę širdyje jis šventė nebent tada, kai stojo į kovą su penkiais beginkliais žmonėmis, bet, šiems iškvietus policiją ir jam atsidūrus taip pat penkių, tik jau ginkluotų pareigūnų apsuptyje, karingai nusiteikęs vyriškis neišvengiamai turėjo pralaimėti.
Janas Kačanas, išeivis iš šių vietų, ilgus metus blaškęsis po buvusią plačiąją tėvynę ir vėliau gyvenęs Daugpilyje, Latvijoje, į Riešės seniūniją esantį gimtąjį kaimą grįžo maždaug prieš šešis pavasarius. Apsistojo mirusių senelių ir tėvų ūkyje, labai apleistame ir jau teturinčiame vos kelis suklypusius ūkinius pastatus. Atvykėlis įsikūrė kitados tradiciniame statybininkų vagonėlyje, nudažė jį žaliai, paramstė griūvantį tvartą ir, matyt, užsimojo statyti erdvią pirkią. Tatai galima numanyti iš į griovį suleistų ir gražiai sutrambuotų akmenų, ant kurių ilgainiui turėjo būti išlietas pamatas. Deja, taip pradiniais darbais viskas ir baigėsi. Laiko pristigo, o gal ir norą ūkininkauti prarado, tačiau tikriausiai per savo pomėgius. Apie juos sakyte sako aplink laikiną būstą išbarstyti ir nelyginant sidabro grynuoliai nešienautoje žolėje blizgantys tušti buteliai bei palei daržinę aptikti suraizgyti sumazgyti variniai vamzdeliai ir metaliniai indai. Iš Daugpilio parsivežtos jo žmonos Tamaros, galėjusios prašviesinti vyro polinkius, namie neradome. Vagonėlio apsilaupę aliejiniai dažai liudyte liudijo apie šeimininko nenorą bent mažumėlę prašviesinti varganą buitį. Į akis tekrito mėlynai nutepta pakabinama spyna ir pro atlapas daržinės duris įžiūrimas patėkštas dviratis.
Žodžiu, sutuoktiniai į žemės ūkį išties nelinkę, ir jeigu ne vyro auksinės rankos, žmona jau kadai kadžių būtų užvertusi kojas, bet ne prie širdies labiau pamėgtam dalykui, o iš bado. Lig šiolei gelbėjo į kaimo proletarus išėjęs Janas, visų galų meistras. Pastarasis apibūdinimas priklauso jo buvusiam darbdaviui Igoriui Maksimovičiui, neabejotinai versliam 39 metų visaginiečiui, dabartinės uždarosios akcinės bendrovės "Vitedanas" vienam iš pagrindinių akcininkų, komercijos direktoriui.
- Lietuvoje, - noriai vedžiojo po didžiules patalpas Igoris Maksimovičius, - dabar daugelis kimba į medieną. Nespjausime ir mes į šį verslą, tačiau tik iš pradžių, kol įsilinguosime, kol pastatysime įrengimus ir imsimės gaminti medžio apdirbimo stakles. Blogai? Ne, atvirkščiai. Aplinkiniams duosime darbo. Mums buvo svarbiausia, kad žmogus mokėtų dirbti, o Janas Kačanas šiuo požiūriu nepaprastai tiko. Viską sugeba, viskas jo rankose verda. Gali kalviauti, traktorių surinkti, stakles sumontuoti, tekinti, šlifuoti. Ką paima, tą padaro. Užtat ir paskyrėme vyresniuoju, lyg ir septynių žmonių brigadininku. Nelabai kreipėme dėmesio į girdėtas paskalas apie nesugyvenamą charakterį, apie kažkokius nesutarimus su ankstesniais bendradarbiais ir kaimynais. Et, kuris žmogus be dėmės!? Duok jam darbą, mokėk pinigus, va ir paaiškės, kad jis ne toks jau blogas, kaip mozojamas liežuviais. Šitaip manėme, tačiau greitai pasirodė, kad apsirikome.
Tą dieną, kuri nūnai įrašyta juodai Jano Kačano biografijoje, jis kažkur nukaušo. Iš ryto buvo žmogus kaip žmogus, brigadininko teisėmis skirstė darbus kitiems, o priešpiet, maždaug vidurdienį, Igoris Maksimovičius pastebėjo, kad visų galų meistras yra išgėręs. Velniai griebtų, dar įkiš kur nors pirštus, o darbdaviui paskui teks atsakyti už nelaimingą atsitikimą! Komercijos direktorius nenuolaidžiavo. Pasiuntė jį išsimiegoti į namus, o už tai, kad šis sudrėkino gomurį darbo metu, Janą Kačaną pažemino iš vyresniojo į paprastus darbininkus. Ateisi, girdi, rytoj ir dirbsi kartu su kitais, kaip visi! Tatai brigadininko aureolės netekusiam įkaušėliui nuskambėjo nelyginat antausis.
- Įsivaizduokite sau šitokią situaciją, - pasakojo Igoris Maksimovičius. - Buvo jau pats pavakarys, maždaug penkiolika minučių šeštos, kai mes penkiese įlipome į mersedesą. Ketinome važiuoti namo, į Visaginą. Tik spėjau užvesti savo automobilį, kai staiga iš už dirbtuvių kampo, iš dešiniosios pusės, kaip grybas po lietaus išdygo Janas Kačanas su išteistu nupjautavamzdžiu rankose. Savadarbiu, suprantama, bet vis tiek ne žaisliniu, užtaisomu, kaip vėliau sužinojome, 32 kalibro kulkomis. Ne, pliekė tikrai ne tuščiais patronais. Kai tik pajudėjome, jis ir šovė. Betono ar žvyro kruopelės trenkėsi į mašinos paskuigalį. Šimtu procentų negarantuoju, bet, man regis, pykštelėjo ir antrą kartą. Kas tau šitokią akimirką, dirbant varikliui, suskaičiuos? Sutrikome. Sustabdžiau automobilį, ir visi penki pabirome į kiemą. Kur kiti nuskuodė, nesidairiau, o mudu su broliu įnėrėme į priešais esantį tuščią pastatą ir iš toli pabandėme derėtis su įtūžėliu. Kur tau! Šis tuo tarpu, matyt, iš naujo užtaisė savo pyškalą. Atstatė jį ir ėjo į mūsų balsus kaip kokiame koviniame filme. Pasičiupau plytą, brolis irgi. Manėme uždrožti per ranką ar bent jau išversti iš klumpių, bet Janas dar nebuvo toks girtas ir prie mūsų laikinos slėptuvės per daug nesiartino. Stovėjo atokiau ir šaukė, kad jį pažeminome, kad mums už tai nedovanos. Ačiū Dievui, turėjau mobilųjį telefoną. Tiktai skambt kur reikia, ir netrukus prisistatė du uniformuotieji.
Viešosios policijos komisaras inspektorius Linas Pernavas bendrais bruožais nušvietė Jano Kačano nukenksminimo operaciją.
- Pirmiausia atvažiavę Rimšės ir Dūkšto bei Kazitiškio ir Linkmenų apylinkių jaunesnieji inspektoriai Linas Klevinskas ir Rolandas Maldžiūnas, deja, neturėjo nei neperšaunamų liemenių, nei guminėmis grankulkėmis pritaikyto šaudyti vinčesterio, - palingavo galvą komisaras inspektorius. - Ką daryti? Žinoma, buvo galima pamėginti sužeisti besiskeryčiojantį įtūžėlį iš tarnybinių ginklų, tačiau pistoletai tokiam atvejui nelabai tiko. Iš toli nesunku negyvai nukauti. Tai, be abejo, būtų pateisintina, ypač po perspėjamųjų šūvių, bet mūsiškiams rūpėjo paimti ginkluotą piktadarį gyvą. Štai kodėl jie išsikvietė pastiprinimą - tris Kelių policijos Patrulinės tarnybos vyresniuosius policininkus Aurelijų Lukašenecą, Andrių Butrimą ir Stasį Mikulėną. Pastarasis, 23 metų pareigūnas, šioje operacijoje ir pasižymėjo, tačiau negalima atmesti ir jo tarnybos draugų nuopelnų. Dabar jau buvo reikiamos liemenės, buvo šautuvas su tinkamomis granklukėmis. Kol vieni ramino ir derėjosi su ginklą atstačiusiu nenaudėliu, Stasys Mikulėnas netikėtai pasirodė iš priedangos ir vieną po kito paleido tris šūvius. Regis, tik antrasis nepasiekė tikslo. Pirmasis pataikė Janui Kačanui į koją, bet grankulkė, matyt, nuslydo paviršiumi. Nupjautvamazdžio šis neišmetė, tačiau skausmą tikriausiai pajuto, nes apsigrįžo nerti už kampo. Trečiasis šūvis buvo lemtingas. Stasys Mikulėnas pataikė į nugarą, palei juosmenį. Ne, atrodo, nepargriuvo, tik sušuko iš skausmo ir išleido iš rankų ginklą. Tada jis ir buvo sulaikytas. Atvežus jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Įvykį tiria vietos prokuratūra.
