Žydrūnė, betrumpindama kelią namo, jau buvo beveik beišeinanti iš tamsaus parko, kai jai už nugaros pasigirdo vyriškas balsas:
- Ramiai, pupyte, išprievartavimas!
- Ką? - nustebo jinai, pasisukusi balso link, ir pamatė prie krūmų stovintį neaukštą vyruką.
- Išprievartavimas! - dar kartą pakartojo jis.
- Tai kur? - paklausė jinai.
- Čia pat, - parodė vyras ranka į krūmus.
- O ar turi su kuo? - pasidomėjo jinai... - Gal namuose pamiršai?
- Viską nešiojuosi su savimi, - truputį įsižeidusiu balsu atsakė vyrukas.
- Ir kiek kartų? - pasidomėjo jinai.
- Ką jūs, mergyte! - nustebo vyras. - Vieną kartą! Tai juk lytinis aktas!
- Ir dėl vieno karto jūs trukdote moterį? - paklausė jinai. - Ne, taip nieko nebus! Įsivaizduokite, kad čia scena, - parodė pirštu į gazoną. - Ir ten vyksta spektaklis. Spektaklis, kaip senais laikais, trijų veiksmų, su dviem pertraukėlėm. Kiekviename veiksme - du aktai.
- Trys veiksmai po du aktus? - suburbėjo kažką mąstydamas vyras.
- O jeigu bus aplodismentų, tai už kiekvieną plojimą - po šimtinę.
- To jau per daug, - pagaliau pasipiktino vyras. - Žinote, panele, kaip tai vadinasi? - Ir nesulaukdamas Žydrūnės atsakymo pats atsakė: - Išprievartavimas!
- O ko jūs norėjote? - paklausė ji.
- Aš? - nustebo vyrukas. - Ogi nieko, mergyte, nenorėjau. Garbės žodis, nenorėjau, - sumurmėjo jis ir puolė į šoną, kad net krūmai sutraškėjo.
"Štai taip visada, - pagalvojo Žydrūnė, išeidama iš parko į ryškiai apšviestą gatvę. - Nori iš karto daug, o negauni nieko!"
