Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Žvarboką lapkričio 19-osios popietę į Kauno nakvynės namų direktoriaus kabinetą užėjęs vyriškis paprašė pasiimti iš Trečiosios Kauno klinikinės ligoninės atvežtą žmogų. Šiek tiek nustebęs direktorius Zenonas Abromavičius nesuglumo ir pasakė, jog tegul tas žmogus pasirodo pats... Tačiau vyriškis paaiškino, jog atvežtasis nepaeina, jis - invalidas... Direktorius dar bandė aiškinti, jog nakvynės namai - ne slaugos ligoninė, čia nėra nei medikų, nei slaugių, neskiriamas maitinimas, tačiau jo niekas nebeklausė - nepažįstamasis trenkė durimis ir išėjo. Kieme, prie nakvynės namų durų, Z. Abromavičius iš tiesų rado leisgyvį žmogų, o jį atgabenęs vairuotojas jau buvo nuvažiavęs...
Nelaimėlį atpažino iš nupjautos kojos
- Žmogus - ne šuo, jo gatvėje nepaliksi, - prisimindamas šį skaudų įvykį (deja, jų pasitaiko gana dažnai) kalbėjo Z. Abromavičius. - Teko pagalbon kviestis gyventojus ir paliegėlį nešti vidun. Ant šalia palikto popieriaus lapo buvo užrašyta šio nelaimėlio pavardė, gimimo metai, asmens kodas. Paaiškėjo, jog tai 44 metų Algirdas Mockevičius, kadaise šiuose namuose gyvenęs vienos kojos iki kelio netekęs (ji buvo amputuota) sunkiai atpažįstamas kaunietis...
Iš vienos ligoninės - į kitą
Vyriškis beveik nekalbėjo, buvo labai nusilpęs. Jis atrodė baisiai - pro neseniai pakeistus tvarsčius varvėjo skystis, sumišęs su krauju. Pašiurpusios nuo nemalonaus vaizdo (atvežtasis buvo panašus į pūvantį lavoną nei į gyvą žmogų) nakvynės namų moterys ėmėsi slaugių darbo - A. Mockevičių apvalė, perrengė, paguldė lovon, perrišo žaizdas, tuoj pat ėmė galvoti, kuo pamaitinti. Tačiau vyriškis nieko neėmė burnon... Tuo metu paskambinęs Kauno savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus vedėjas Alvydas Malinauskas direktoriui paaiškino, jog reikia laikinai priglausti šį žmogų, nes to paprašė Trečiosios klinikinės ligoninės medikai. Buvo nuspręsta skubiai suruošti visus reikalingus dokumentus ir A. Mockevičių išgabenti į K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę. Iš surinktų duomenų paaiškėjo, jog žmogus yra antrosios grupės invalidas, ne kartą sėdėjęs kalėjime. Iki 1998 metų sausio 1 dienos Kauno rajono socialinės rūpybos skyrius jam mokėjo socialinę pensiją (mat invalidumo pensijai šis žmogus neturėjo reikiamo darbo stažo). Deja, vėliau jis pateko į Pravieniškių gydymo-pataisos darbų koloniją, kur prabuvo iki praėjusių metų rugpjūčio. Matyt, sugrįžęs į laisvę A. Mockevičius neturėjo kur prisiglausti, gyveno kur papuola, elgetavo...
Kitą dieną nakvynės namuose A. Mockevičiaus būklė dar labiau pablogėjo. Buvo aišku, jog jam reikalinga skubi medicininė pagalba. Iškviesta greitoji išgabeno šį vyriškį į slaugos ligoninę. Šios įstaigos vadovas Česys Zvicevičius, netgi nusižengdamas įstatymams ir nelaukdamas, kol bus paruošti visi reikalingi dokumentai (A. Mockevičius neturėjo net paso), sutiko žmogų priimti. Vėliau direktorius aiškino, jog minėtas vyriškis čia buvo atvežtas be sąmonės, su nežymiais epilepsijos požymiais. Tuoj pat buvo nustatyta, jog jis serga plaučių uždegimu. Nors šiam ligoniui buvo suteikta visa reikalinga pagalba - jis buvo išpraustas, pakeisti drabužiai, paskirta medikamentų - "ištraukti" jį iš komos būsenos nepavyko. Praleidęs čia vos porą dienų nelaimėlis mirė. Atlikus skrodimą paaiškėjo, jog jis iš tiesų buvo sunkus ligonis.
Įstatymus nugalėjo humaniškumas
Č. Zvicevičius paaiškino, jog patekdamas į šią įstaigą žmogus privalo būti socialiai apdraustas, turėti asmens dokumentus ir atitinkamą medicininę formą. Slaugos ir gydymo paslaugos parai šioje ligoninėje kainuoja 41,5 lito, be to, eilė norinčiųjų čia praleisti nustatytą laiko tarpą (ne daugiau kaip 6 mėnesius per metus) jau sudaryta iki kitų metų kovo... Kadangi minėtas ligonis mirė taip ir nespėjus sutvarkyti visų reikalingų dokumentų, K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė "prisidarė nuostolių" daugiau nei už 80 litų. Bet kuriuo metu atvykę Ligonių kasų ekspertai šio "pažeidimo" tikrai nepraleistų pro akis.
- Jeigu už tai net būtų paskirta bauda, kitaip nepasielgčiau ir kitą kartą, - sakė K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorius. - Negi tokiu atveju paliepsi žmogų nešti į mišką?..
Medikai darė ką galėjo
Trečiosios Kauno klinikinės ligoninės medikai tvirtino padarę viską, kas nuo jų priklausė. Direktorius Stasys Gendvilis paaiškino, jog A. Mockevičius buvo gerai pažįstamas pacientas. Dar spalio 15 dieną greitosios pagalbos automobilis į šią ligoninę jį atgabeno iš gatvės. Medikas neneigė, jog šios įstaigos Priėmimo skyriuje yra nedidelė palatėlė (kitiems ji geriau žinoma "pijokų" kambarėliu), kurion paguldomi neblaivūs, purvini, "apsidirbę" asmenys. Medikai juos apvalo, apžiūri, seka jų būklę. Jeigu nenustato jokio susirgimo (kartais alkoholis slepia daugelį sunkių ligų), rytą išsiblaiviusius išleidžia... Dažniausiai tokie "ligoniai" čia užsibūna ne ilgiau kaip vieną naktį. Tokių ypač padaugėjo uždarius blaivyklas. A. Mockevičius šiame "kambarėlyje" yra buvęs ne vieną kartą. Dažniausiai būdavo atgabenamas iš gatvės. Taigi minėtą dieną šiam ligoniui buvo nustatytas kojos venų uždegimas su trofine opa ir jis paguldytas į Infekcinės chirurgijos skyrių (net ir socialiai neapdraustam žmogui suteikiama būtinoji medicininė pagalba, jis gali būti guldomas į stacionarą be jokių dokumentų, nes už tai moka valstybė). A. Mockevičius šioje ligoninėje pragulėjo savaitę. Medikų teigimu, iš čia jis buvo išleistas aprengtas, švarus, užgijusiomis žaizdomis. S. Gendvilas patikino, jog kuomet lapkričio mėnesį A. Mockevičius čia prabuvo tris dienas iš eilės, Priėmimo skyriaus vedėjas Petras Tuomenas paprašė miesto Socialinės rūpybos skyriaus vedėją A. Malinauską pasirūpinti šio žmogaus likimu, nes ligoninėje jam - ne vieta... Tiek P. Tuomenas, tiek A. Mockevičių gydęs Artūras Špucas vienbalsiai tvirtino, jog šį vyriškį jie bandė apsaugoti nuo sušalimo, be to, kasdieninis grįžimas ligoninėn jau buvo gerokai įkyrėjęs. Juolab jog rytą išleistas jis toli nenueidavo - įsitaisydavo tiesiog ant žemės, pievelėje. Medikų tvirtinimu, tuo metu A. Mockevičiui intensyvus gydymas nebuvo reikalingas - jam buvo reikalinga slauga, priežiūra. Suderinus šį klausimą, ligoninės automobilis išvežė žmogų į nakvynės namus...
- Manau, kad šiuo konkrečiu atveju kiekvienas iš mūsų padarė tai, ką reikėjo, nors iš tiesų galbūt kolegos negalėjo padaryti visko, pavyzdžiui, parsivesti tokį žmogų į savo namus. Bet kokiam žmogui reikia suteikti pagalbą, tačiau degradavusiais asmenimis turėtų labiau pasirūpinti socialiniai darbuotojai, - reziumavo S. Gendvilis.
Reikia padaryti daugiau negu galima
Su tokiais priekaištais negalėjo sutikti nei Socialinės rūpybos skyriaus vedėjas, nei nakvynės namų direktorius. Jie įsitikinę, jog konkrečiu atveju medikai pasielgė nehumaniškai - paprasčiausiai nusikratė sunkiai sergančiu ligoniu - numetė jį prie nakvynės namų durų.
- Negalima palikti žmogaus beviltiškoje padėtyje, - tikino Z. Abromavičius. - Jei Lietuvoje susiklosčiusi sunki ekonominė situacija, iš kurios kyla daugelis socialinių problemų, tai dar nereiškia, kad nereikia padėti žmogui. Gerai, kai dirbama ne tik pagal instrukcijas, daroma tai, kas priklauso, bet ir šiek tiek daugiau... Beje, man iki šiol neaišku, kodėl medikai nematė, kad A. Mockevičius buvo prie mirties?.. Net jeigu jam nebūtų buvęs reikalingas gydymas, argi Trečiosios klinikinės ligoninės gydytojai negalėjo tiesiogiai susitarti su slaugos ligonine, pateikti jai turimus šio asmens medicininius dokumentus ir pasirūpinti tolesne šio žmogaus priežiūra bei slauga?
Gelbėjimo ratas
Tokių beviltiškai apleistų, išsekusių, degradavusių ligonių yra labai daug. Vien į nakvynės namus per metus jų atvežama apie 10. Tačiau šios įstaigos direktorius net neskaičiavo tų, kurie, pabuvę čia keletą dienų, sustiprėja, atsigauna, o per tą laiką darbuotojai sutvarko jų dokumentus ir išleidžia... Šis konkretus atvejis apnuogino itin skaudžią mūsų gyvenimo problemą - tragiškai besibaigiančius degradavusių paliegėlių likimus. Galima jiems priekaištauti už tai, jog patys kalti dėl tokios lemties, tačiau dar gyvybe alsuojančių, tačiau nepaeinančių į gatvę neišmesi arba į mišką neišveši. Miesto Socialinės rūpybos skyriaus vedėjas įsitikinęs, jog kai žmogus atsiduria gyvenimo užribyje, žengti žingsnį atgal jam būna nepaprastai sunku, o be pagalbos iš šalies netgi neįmanoma. Vadinasi, jiems tikrai reikalinga parama. Ir jeigu netrukus Kaune prie nakvynės namų duris atvers benamių namai, kuriuose atstumtieji galės surasti bent menkiausią užuovėją, galbūt tokių "gyvų lavonų" tampymų žymiai sumažės...
