Remigijus RAINYS
Telšių rajono Kinčiulių kaime gyvenančiai Kazimierai Lesienei (77 m.) praėjusią savaitę teko palaidoti savo dukrą Sigitą Kasperavičienę (46 m.). Garbaus amžiaus moteriškė sakė, kad tikėtis paguodos nebėra iš ko, nes sūnus Juozas sulaikytas ir įtariamas seseržudyste.
Iki pat pensijos Telšių "Masčio" gamykloje besidarbavusi K. Lesienė savo gyvenimo istoriją pasakoja tai su ašaromis akyse, tai su šypsena lūpose. Kazimieros vyras buvo pokario metų Telšių miesto partinis darbuotojas ir savo reikšmingumą pabrėždavo girtas terorizuodamas šeimą. Juozas nuolat namo parsirasdavo paryčiais ir šokdindavo ne tik į rytinę pamainą besiruošiančią žmoną, bet ir dukrą Marytę, o vėliau ir kitus savo vaikus - Sigitą ir Juozą. Moteris, pagal to meto papročius, vyru pasiskundė partijos komitetui ir partinio biuro griežtai išbartas veikėjas kuriam laikui nutilo, tačiau vėliau įsisiautėjo dar labiau ir Kazimierai ne kartą teko pudra maskuoti gausias mėlynes. Pagal užimamas pareigas J. Lesys tuo metu turėjo tarnybinį ginklą ir juo dažnai grasindavo artimiesiems. Kartą, kai po įprastos audros girtas Juozas užmigo, Kazimiera pasiėmė jo pistoletą ir užtaisiusi nuėjo į rajono komitetą. Moteriškę priėmęs pirmasis partijos sekretorius išvydęs pistoletą išbalo kaip drobė ir pažadėjo imtis pačių griežčiausių priemonių, nors Kazimiera ginklu grasino ne partiniam veikėjui, o tik pasakė nušausianti savo vyrą, jei jis dar kartą pakels ranką prieš ją ar vaikus. Viskas baigėsi tuo, kad iš J. Lesio buvo atimtas tarnybinis pistoletas ir pagrasinta pašalinimu iš KP, jei toliau skriaus savo šeimą. Tačiau ir šie "komandiniai metodai" šeimos išsaugoti negalėjo. Išsiskyrusi Kazimiera iki pensijos su vaikais gyveno Telšiuose, o vėliau iš pusseserės nusipirko sodybą tėviškėje, Kinčiuliuose.
Laimingai susiklostė tik Kazimieros pirmagimės Marytės likimas. Sėkmingai ištekėjusi už sovietinės armijos karininko, Marytė po Nepriklausomybės atkūrimo su šeima išvažiavo į Rusiją ir dabar gyvena Briansko srityje. Antroji K. Lesienės dukra Sigita po nenusisekusių vedybų pagimdė sūnų Rytį. Kurį laiką moteris dirbo mašininke, tačiau po skyrybų ir praradusi darbą nuoskaudas ėmė skandinti alkoholyje. Į Kinčiulių kaimą Sigita atsikėlė kartu su motina ir padėjo jai ūkininkauti 3,7 hektaro ūkelyje. Moterys įsigijo karvę, telyčią, kasmet užsiaugindavo po veršiuką ir kelias kiaules. Darbo ūkyje užteko abiem, tačiau Sigita vis dažniau triūsdavo ne laukuose, o prie taurelės. Nesusiklostė ir K. Lesienės pagranduko Juozo gyvenimas. Dar dirbdamas "Mastyje" vaikinas apsivogė ir už valstybinio turto vagystę pagal to meto įstatymus sėdo net septyneriems metams. Išėjęs iš kolonijos, pasak Kazimieros, visas blogiausias tėvo savybes paveldėjęs jaunesnysis Juozas nuolatinio darbo nebeturėjo, vertėsi atsitiktiniais uždarbiais, o susiradęs sugyventinę naudojosi jos gaunama pašalpa už vaikus. Prieš keletą metų su gyvenimo drauge Violeta Gedrimiene persikėlęs į nuomojamą sodybą Mižikų kaime, J. Lesys vėl atsidūrė sesers ir motinos kaimynystėje. Sugyventiniai augina devynerių ir dvejų metų dukras, už kurias gaunamos pašalpos buvo kone vieninteliai šeimos pajamų šaltiniai. Kazimiera sakė ne kartą barusi savo marčią, kad ši, atsiėmusi pašalpą už vaikus, būtinai į namus parnešdavo butelaitį. Jį išgėrus sugyventiniai būtinai susivaidydavo, tuomet Juozas jėga atimdavo iš Violetos likusius pinigus ir juos pragerdavo.
Senoji Kazimiera, nesistengdama pateisinti savo vaikų, dėl tragedijos kaltina ir Lietuvos kaimo realybę. Pasak jos, Luokės seniūnijoje policijos "įgaliotinis" pro pirštus žiuri į naminės degtinės varvintojus ir pardavėjus, tad šio šešis litus už puslitrį kainuojančio svaigalo galima nusipirkti kone kas trečioje troboje. S. Kasparavičienė, talkindama kaimynams užsidirbdavo kelis litus. Už juos nupirkdavo maisto ar saldumynų mamai, tačiau pagrindinę dalį skirdavo degtinei. Kazimiera pro ašaras sakė, kad jai ne kartą teko ieškoti po dvi paras namo negrįždavusios dukros, parsivesti ją basą, pametusią batus rudens purvynuose. Beveik prieš metus Sigita nusprendė gelbėtis iš ją traukiančio alkoholio liūno ir, mamai apmokėjus gydymo išlaidas, įsisiuvo į organizmą vadinamąją antialkoholinę "torpedą". Beveik pusę metų S. Kasperavičienė negėrė nė lašo ir šį periodą jos motina apibūdina kaip gyvenimą rojuje. Tačiau po pusmečio nedrąsiai pakelta pirmoji taurelė, o vėliau ir stiklinaitė nesukėlė gydytojų žadėtų pasekmių, todėl Sigita sugrįžo ir vėl ėmė vartoti velnio lašus.
Tragedijos dieną Juozas Lesys paprašė gretimame kaime gyvenančio Broniaus Vasiliausko aparti bulves. Į darbų pabaigtuves suskubo ir Sigita Kasparavičienė, kuriai, anot kaimo liežuvautojų, Bronius rodė išskirtinį dėmesį. Prie stalo susibūrę giminaičiai ir talkininkas išdažė pusantro butelaičio naminukės ir tuomet kauštelėjęs Juozas netikėtai "prisiminė" sesers "torpedą", tad nesutiko pratęsti išgertuvių ir išvarė Sigitą namo. Užėjus pykčio priepuoliui, vyriškis į namus nebeįsileido ir savo sugyventinės, todėl į Kinčiuliuose esančią K. Lesienės sodybą atlingavo trise: Sigita, Violeta ir Bronius Vasiliauskas.
Sigita prašė mamos kelių litų vaišėms pratęsti, bet Kazimiera nedavė. Tuomet S. Kasperavičienė paėmė iš knygoje brolio Juozo slėptų trisdešimties litų dešimtinę ir pasiuntė B. Vasiliauską nupirkti naminukės. Pinigus J. Lesys pas motiną laikė ketindamas išsipirkti Telšių taksi vairuotojui už skolas užstatytą pasą. Lyg ką negera nujausdamas, kol dar Bronius nebuvo grįžęs iš "bobutės", Kinčiuliuose atsirado Juozas ir pareikalavo savo pinigų. Sigita jam ištiesė dvidešimt litų, o vietoj kitų panosėn pakišo špygą tvirtindama, kad pinigai vis tiek ne Juozo, o Violetos pašalpos už vaikus dalis ir tik pastaroji galinti pareikalauti iš jos ataskaitos. Per kilusį susistumdymą, Juozas atgalia ranka sudavė seseriai, ši krito ant žemės virtuvėje šalia slenksčio. Kai Sigita nesikėlė, visi konflikto dalyviai sutriko ir paraginus Kazimierai pernešė ant dešiniojo šono nukritusią moterį į lovą. Deja, pastangos atgaivinti gyvybės ženklų nerodančią Sigitą nedavė jokių rezultatų. Nebegalėjo padėti ir iškviesti medikai.
Po teismo medicinos ekspertų tyrimo paaiškėjo, kad S. Kasparavičienės mirtis - smurtinė, nes moteris mirė nuo smūgio į galvą po minkštaisiais galvos smegenų audiniais išsiliejus kraujui, todėl 48 valandoms buvo sulaikytas neneigiantis vieną smūgį jai sudavęs Juozas Lesys. Nors senoji Kazimiera Lesienė įsitikinusi, kad dėl nelaimės kalti abu jos vaikai, tačiau labai daug priklausys nuo oficialios ekspertų išvados.
Pagal Baudžiamojo kodekso 104 straipsnį dėl tyčinio nužudymo iškeltą bylą tiriantis Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras sakė, kad veikiausiai iki teismo J. Lesys nebus laikomas areštinėje. Nuolatinę gyvenamąją vietą turintis vyriškis labai kremtasi dėl sesers mirties ir neketina slapstytis nuo teisingumo.
Palaidojusi dukrą Kazimiera Lesienė kartu gyventi ir pagelbėti ūkyje pasikvietė kitame kaime pas giminaičius gyvenančią tokią vienišą motiną Ingridą. Senoji į savo namus atsivedė ir dvejų metukų anūkėlę Deimantę, mat į Telšius apklauson išvažiavusi J. Lesio sugyventinė namo neskuba, o mažąją prižiūrėti paliktas jos patėvis jau nuo pat ryto strapaliojo girtas. Kazimiera ketina parašyti laišką dukrai Marytei ir atsikviesti į Kinčiulius josios dukrą, kuri, kaip girdėjo, išsiskyrė su vyru ir gyvena viena, tačiau kol kas negali susikaupti ir paimti plunksnos į rankas.
